Introduction In recent decades, the incidence of Tick-borne encephalitis (TBE) has been increasing and posing a growing health problem because of the high costs to the healthcare system and society. The clinical manifestations are well studied but there is a lack of research analyzing the severity of the disease. Objective The aim of this study was to analyze the epidemiology and clinical presentation of severe TBE, to identify the predictors for a severe disease course, and also predictors for meningoencephalomyelitic and severe meningoencephalitic/encephalitic forms. Methods A retrospective study was conducted in the Center of Infectious Diseases and the Center of Neurology at Vilnius University Hospital Santaros Klinikos in the years 2005–2017 to describe the clinical and epidemiological features of TBE in adults. Results 1040 patients were included in the study. A total of 152/1040 (14.6%) patients had a severe course. The highest proportion of severe cases, reaching 41.2%, was reported in the 70–79 year-old age group. A total of 36/152 (23.7%) severe patients presented meningoencephalomyelitis. Myelitic patients were older, were frequently infected in their living areas, and usually reported a monophasic disease course compared with severe meningoencephalitic/encephalitic patients. Severe meningoencephalitic/encephalitic patients, compared with non-severe meningoencephalitic/encephalitic, were older, less often noticed the tick bite, and often had a monophasic course. The sequelae on discharge were observed in 810/1000 (81%) of patients. Conclusions The prognostic factors associated with a severe disease course and severe meningoencephalitic form are: older age, comorbidities, a monophasic course, a fever of 40˚C and above, CRP more than 30 mg/l, CSF protein more than 1 g/l, delayed immune response of TBEV IgG, pathological findings in CT. Age above 60 years, presence of CNS disease, bulbar syndrome, pleocytosis 500x106/l and above, and delayed immune response of TBEV IgG are predictors of the most severe myelitic form.

Background and Objectives: The diagnostic value of thrombophilia remains unknown in young patients with patent foramen ovale (PFO) and stroke. In this study we hypothesized that inherited thrombophilias that lead to venous thrombosis are more prevalent in patients with PFO. Materials and Methods: The study included patients of the tertiary center Vilnius University Hospital Santaros Klinikos who had a cryptogenic ischemic stroke between the ages of 18 and 50 between the years 2008 and 2021. Transient ischemic attacks were excluded. Contrast-enhanced transcranial Doppler ultrasound and extensive laboratory testing were performed. Results: The study included 161 cryptogenic stroke patients (mean age 39.2 ± 7.6 years; 54% female), and a right-to-left shunt was found in 112 (69.6%). The mean time between stroke and thrombophilia testing was 210 days (median 98 days). In total, 61 (39.8%) patients were diagnosed with thrombophilia. The most common finding was hyperhomocysteinemia (26.7%), 14.3% of which were genetically confirmed. Two patients (1.2%) were diagnosed with factor V Leiden mutation, three patients (1.9%) with prothrombin G20210A mutation, one patient (0.6%) had a protein C mutation and one patient (0.6%) had a protein S mutation. No antithrombin mutations were diagnosed in our study population. A total of 45.5% of patients with inherited thrombophilia had a right-to-left shunt, while 54.5% did not, p = 0.092. Personal thrombosis anamnesis was positive significantly more often in patients with antiphospholipid syndrome. Conclusions: The hypothesis of the study was rejected since inherited venous thrombophilia was not significantly more common in patients with PFO. Due to the rarity of thrombophilias in general, more research with a larger sample size is required to further verify our findings.

Raktažodžiai: prieširdžių virpėjimas, varfarinas, TTR, šeimos gydytojas. SantraukaŠio tyrimo tikslas buvo nustatyti lėtiniu prieširdžių virpėjimu sergančių pacientų gydymo varfarinu veiksmingumo priklausomybę nuo atstumo iki gydymo įstaigos, palyginti gydymo varfarinu sąsajas nuo atstumo iki gydymo įstaigos tarp miesto ir kaimo gyventojų bei skirtingose lyčių ir amžiaus grupėse. proc., TTR < 30 proc. -31,3 proc. tiriamųjų. Gydymo veiksmingumas statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp gyvenančių < 3 km ir ≥ 3 km iki gydymo įstaigos; p = 0,914. Naudojant Pirson'o (Pearson) koreliacijos koeficientą nustatyta: didėjant atstumui iki gydymo įstaigos, TTR turi tendenciją mažėti vyrų grupėje; skirtumas statistiškai nereikšmingas (r = -0,13; p = 0,08). Gydymo veiksmingumas < 65 m. amžiaus grupėje statistiškai reikšmingai skyrėsi tarp gyvenančių iki 3 km ir toliau (p < 0,05). < 65 m. amžiaus grupėje, 30,8 proc. gyvenančių < 3 km iki gydymo įstaigos, 7,4 proc. -≥ 3 km, TTR buvo ≥ 70 proc. Vidutinis TTR mieste 39,4 proc., kaime 42,9 proc. skirtumas statistiškai nereikšmingas (p = 0,222). Tyrimo metu sąsajų tarp gydymo varfarinu veiksmingumo ir atstumo iki gydymo įstaigos nerasta. Vyrų grupėje buvo stebima tendencija, kad didėjant atstumui iki gydymo įstaigos, TTR mažėja. Tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas nenustatytas. < 65 m. amžiaus grupėje, gyvenančių < 3 km iki gydymo įstaigos krešumo rodikliai buvo dažniau palaikomi siektinose ribose, nei gyvenančių ≥ 3 km iki gydymo įstaigos. Sąsajų tarp gydymo veiksmingumo ir paciento gyvenamosios vietos nenustatyta. ĮvadasNepaisant vis tobulėjančios PV gydymo kontrolės bei valdymo, ši aritmija išlieka viena pagrindinių priežasčių, galinčių sukelti insultą, širdies nepakankamumą ar staigią mirtį [1]. Senstant visuomenei, ši problema tampa vis aktualesnė, nes rizika susirgti PV didėja su paciento amžiumi ir su kiekvienu dešimtmečiu rizika padvigubėja [2][3][4]. Šis širdies ritmo sutrikimas nustatomas iki 0,5 proc. < 40 m. ir iki 6 -12 proc. ≥ 85 m. pacientų [5]. Literatūros duomenimis, vienas iš keturių asmenų, vyresnių nei 40 m., per likusį gyvenimą patirs PV [6].Yra dvi pagrindinės PV gydymo strategijos: sinusinio ritmo grąžinimas bei širdies susitraukimų dažnio kontrolė [7,8]. Nepriklausomai nuo pasirinktos gydymo strategijos, norint išvengti trombembolinių komplikacijų, reikalinga adekvati antikoaguliacija [5,9]. Europos kardiologų draugija kaip pirmojo pasirinkimo medikamentus rekomenduoja skirti ne vitamino K geriamuosius antikoaguliantus (NGAK), tačiau dėl gana didelės savo kainos varfarinas vis dar plačiai naudojamas [7,10]. Atliktų studijų duomenimis, taikant gydymą vitamino K antagonistais insulto pasireiškimo rizika

Raktažodžiai: odontogeniniai pūlynai, komplikacijos, klinikiniai faktoriai. SantraukaOdontogeninės kilmės burnos ir veido srities infekcijos yra dažna patologija, sėkmingai gydoma veido ir žandikaulių chirurgų pasitelkiant terapinius ir chirurginius gydymo metodus. Tačiau daliai pacientų, išvengiant imuninės sistemos atsako, uždegiminis procesas, apimdamas veide ir kakle esančias fascijas bei anatominius tarpus, išplinta į giliau esančius audinius ar organus ir sukelia gyvybei pavojingas komplikacijas: mediastinitą, meningitą, kvėpavimo takų obstrukciją, sepsį ir sepsinį šoką ir kt. [1][2][3]. Metodika. Atlikta retrospektyvinė pacientų, 2012-2016 metais gydytų LSMU KK Veido ir žandikaulių chirurgijos skyriuje dėl burnos celiulito ir absceso (TLK-10 K12.2), duomenų analizė. Pacientai tyrimui buvo atrenkami atsižvelgiant į operacijų skaičių (n≥2) ir sunkių komplikacijų išsivystymą gydymo eigoje: sepsis, sepsinis šokas, mediastinitas, meningitas, mirtis. Vertinta amžiaus, lyties, šalutinių ligų, ligos progreso, ligos trukmės ryšys su odontogeninės kilmės infekcijų komplikavimusi. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 23.0, Medcalc 17.4.4 ir Microsoft Excel 2013 programas. Rezultatai. Sunkios komplikacijos išsivystė 24 (40%) pacientams: 13 (54,2%) sepsių, 9 (37,0%) sepsiniai šokai, 15 (62,5%) mediastinitų, 1 (4,2%) meningitas. Mirštamumas siekė 16,7%. Nustatyta amžiaus, šalu-tinių ligų, susiformavusios pūlių/eksudato sankaupos bei ligos trukmės įtaka sunkių komplikacijų išsivys-tymui (p<0,05). Apskaičiuota ligos trukmės kritinė reikšmė, prognozuojanti komplikacijų išsivystymą 73,8% atvejų, buvo 76 valandos. Išvados. Vyresnis amžius, šalutinės ligos ir kreipimosi į gydymo įstaigą metu nustatyta susiformavusi pū-lių/eksudato sankaupa didina odontogeninės kilmės komplikavimosi riziką. Tai tik patvirtina, kad komplikacijų išsivystymą skatina uždelstas kreipimasis į gydymo įstaigą, diagnostikos ir gydymo paskyrimas. Sergant ilgiau nei 3 paras, odontogeninės infekcijos komplikuojasi trims trečdaliams pacientų. ĮvadasGerėjant sveikatos apsaugos sistemai ir sveikatos paslaugų prieinamumui, didėjant įstaigų, teikiančių odontologinę sveikatos priežiūrą, skaičiui, sergamumas odontogeninės kilmės uždegimais išlieka didelis. Dėl veido ir žandikaulių srities uždegimų Lietuvoje kasmet gydoma apie 15 tūkstan-čių gyventojų, iš kurių 3 % reikalingas gydymas stacionare [4,5]. Remiantis 2012-2016 metų statistiniais duomenimis, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose (LSMUL KK) burnos celiulito ir absceso (TLK-10 K12.2) chirurginiam gydymui kasmet stacionarizuojama apie 170 pacientų.Odontogeninės kilmės infekcijos yra dažniausios suaugusiųjų galvos ir kaklo srities patologijos, aktyviausiai pasireiškiančios trečioje gyvenimo dešimtyje. Jų atsiradimas priklauso nuo anatominių ir imuninių organizmo savybių bei patogeno virulentiškumo [6,7]. Dažniausiai tai polimikrobinė infekcija, sukelta Viridans grupės streptokokų, auksinio stafilokoko ir/ar anaerobinių, gramneigiamų mikroorganizmų [7][8][9][10]. In...

Raktažodžiai: energiniai gėrimai, vartojimas, poveikis organizmui, kofeinas. SantraukaŠiandien energiniai gėrimai apibūdinami kaip viena greičiausiai augančių šakų visoje gėrimų industrijoje. Reklamai nusitaikius į paauglius ir jaunus žmones, teigiama, kad tokio tipo gėrimai pagerina bendrą savijautą, dėmesio koncentraciją, budrumą, aktyvina metabolizmą. Nepaisant minimų teigiamų savybių, vis dažniau pasitaiko atvejų, siejančių energetinius gėrimus su neigiamu poveikiu organizmui. Šio tyrimo tikslas buvo išanalizuoti energinių gėrimų vartojimo priežastis ir paplitimą tarp studentų, įvertinti ir palyginti lietuvių ir užsieniečių studentų žinias apie energinių gėrimų daromą poveikį organizmui. Tyrimas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU). Studentai atrinkti atsitiktinai. Apklausti LSMU 322 II -III kursų studentai, kurių amžius 20-22 metų. Buvo anketuojami tiek lietuviai studentai, tiek užsienio studentai, kurie yra kilę iš Ispanijos, Norvegijos, Švedi-jos, Lenkijos, Izraelio, Libano ir kitų šalių. Atsakomumo rodiklis 96,4%. Aprašomosios statistikos pagrindu atliekamas pirminis kiekybinių duomenų apdorojimas. Statistiškai patikimais laikyti tie atvejai, kai p < 0,05. Surinktų klausimynų duomenys suvesti ir apdoroti, naudojant SPSS 11.0 programinį paketą. Vartojančių energinius gėrimus grupę sudarė didesnis studentų skaičius (52,8%), nei nevartojančių (47,2%). Grupės, vartojančios energinius gė-rimus, rezultatai parodė, jog minėti gėrimai labiau paplitę tarp užsieniečių studentų (61%), lyginant su lietuviais studentais (49,1%).Taip pat tyrimas parodė, jog vaikinai energinius gėrimus vartoja daž-niau (54,9%) nei merginos (50,3%). Didžioji dalis lietuvių ir užsieniečių studentų (72,4%) teigia, jog dažniausiai vartoja energinius gėrimus studijuodami, norėdami pagerinti protinę veiklą (p<0,001). Užsieniečius studentus statistiškai reikšmingai daž-niau vartoti energinius gėrimus paskatino draugai (29,5%), lyginant su lietuviais studentais (10,1%). Tyrimas parodė statistiškai reikšmingą skirtumą tarp Lietuvos ir užsienio šalių studentų žinių apie energinių gėrimų sukeliamus šalutinius poveikius: daugiau lietuvių, lyginant su užsieniečiais, žinojo apie galimas šių gėrimų sukeliamas, nepageidaujamas reakcijas: hipertenziją, nemigą, perdozavimą. ĮvadasLietuvos respublikoje šiuo metu galiojantis Maisto įsta-tymas energinius gėrimus apibrėžia kaip nealkoholinius gėrimus, turinčius daugiau kaip 150 mg/l kofeino, nesvarbu, iš kokio šaltinio, arba kuriame yra daugiau kaip 150 mg/l kofeino ir vienos ar kelių kitų centrinę nervų sistemą stimuliuojančių medžiagų (gliukurono laktono, inozitolio, guaranino, ginsenozidų, ginkmedžių ekstrakto, taurino ar kt.) [1].Nors šie gėrimai išpopuliarėjo 21-jame amžiuje, jų istorija siekia ne vieną dešimtmetį. Jau 1904 metais buvo prieinamas "Kolos" gaivusis gėrimas, kurio gamybai buvo naudojami kokos (angl. "coca") lapai ir kolos (angl. "cola") riešutai, iš kurių išgaunamas kofeinas. 1987 metais Austrijoje buvo pristatytas vienas populiariausių energetinių gėrimų "Red bull"...