Žvynelinė yra lėtinė, uždegiminė, neužkrečiamoji ir nepagydoma liga. Jos gydymas gali būti simptominis, vietinis arba sisteminis. Užtikrinant žvyneline sergančių pacientų slaugą, svarbu juos mokyti, stebėti psichologinės būklės pokyčius, informuoti apie paskirtą gydymą ir slaugą, vertinti odos vientisumą bei atlikti odos priežiūrą, taikant specifines procedūras, pavyzdžiui – drėgnųjų tvarsčių terapiją. Tyrimo tikslas – įvertinti žvyneline sergančių pacientų slaugos ypatumus ligoninės stacionare. Tyrimo rezultatai parodė, kad didžioji dalis slaugytojų žvynelinės formos sunkumą gali įvertinti iš dalies, o odos būklę dažniausiai vertina remdamiesi objektyviais kriterijais. Daugiausia slaugytojų visada moko pacientus atlikti tepimo procedūras. Slaugytojų nuomone, odą tausojančios drėgnųjų tvarsčių procedūros efektyvumas labiausiai priklauso nuo paciento odos būklės, dažniausiai pasitaikanti slaugos problema yra paciento nenoras bendrauti ir bendradarbiauti, o dažniausios komplikacijos – odos pažeidimai.

No abstract

Tyrimo tikslas – įvertinti ir palyginti viešojo ir priva­čiojo sektorių bendruomenės slaugytojų įsitraukimą į pacientų sveikatos stiprinimo procesą. Pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas – momentinis tyrimas. Duomenų rinkimo metodas – anoniminė an­ketinė apklausa raštu. Tyrimo laikas – 2018 m. spalio – gruodžio mėnesiai. Tyrimo vieta – 4 privačiosios ir 1 viešoji įstaiga. Tyrimo dalyviai – 55 šiose įstai­gose dirbančios bendruomenės slaugytojos (28 iš vie­šojo ir 27 iš privačiojo sektorių). Duomenų statistinė analizė atlikta taikant SPSS 22.0 programą. Ryšiams tarp nepriklausomų požymių nustatyti apskaičiuotas Pearson chi kvadratas (χ2). Rezultatų reikšmingumui nustatyti naudotas reikšmingumo lygmuo (toliau – p). Duomenys laikyti statistiškai patikimi, kai p<0,05. Rezultatai parodė, kad bendruomenės slaugytojos, dirbančios ir viešajame, ir privačiajame sektoriuose, dažniausiai įvairiais sveikatos stiprinimo klausimais konsultuoja tada, kai pacientui tokios informacijos reikia. Didesnei daliai viešojo sektoriaus slaugytojų nepakanka vizito laiko teikti pacientams informaciją ir juos mokyti stiprinti sveikatą, lyginant su privačia­jame sektoriuje dirbančiomis slaugytojomis. Viešojo sektoriaus slaugytojos teigia savarankiškai konsultuo­jančios pacientus sveikatos stiprinimo klausimais, o privačiajame sektoriuje dirbančios slaugytojos nekon­sultuoja pacientų, o jei konsultuoja, tai tik kartu su gydytoju. Prieita prie išvados, kad viešojo sektoriaus slaugytojos statistiškai reikšmingai dažniau bendrąją sveikatos būklės stiprinimo informaciją teikia tada, kai pacientams jos reikia ir savarankiškai konsul­tuoja įvairiais būdais (telefonu, kabinete, namuose). Beveik visos slaugytojos visada suteikia informaciją apie prevencines programas. Didžioji dalis šio sekto­riaus slaugytojų apie sveikatos stiprinimą informuoja, kai pacientams šios informacijos reikia, tačiau joms nepakanka vizito laiko teikti informaciją apie lėtines neužkrečiamąsias ligas, racionalios mitybos ir fizinio aktyvumo naudą, traumų ir susižalojimų prevenciją, nors apie užkrečiamąsias ligas ir jų išvengimo bū­dus dažniausiai informuoja kiekvieno vizito metu. Dauguma privačiojo sektoriaus slaugytojų sveikatos stiprinmo informaciją teikia, kai pacientams reikia, tačiau nekonsultuoja savarankiškai, o tik kartu su gy­dytoju. Visada apie prevencines programas pacientus informuoja mažiau nei pusė privačiajame sektoriuje dirbančių slaugytojų.

No abstract