Abstract. Background. Adolescence is considered as a period of difficulties and challenges. It is the period of life of many changes. It may cause stress for adolescents, which in turn may have negative impact on adolescent's mental health and wellbeing. Psycho-educational groups for adolescents are one of the common interventions to help them to cope and gain necessary life skills. Various psycho-educational group interventions and life skills programs have been developed and used to assist adolescents to cope with the challenges of life. The authors of the programs claim that they are creating new content to address the needs of youth. However, upon closer examination there are many similarities related to the constructs and interventions proposed many years ago by Alfred Adler and his followers. The aim of this article was to compare theoretical principles of Individual Psychology with the constructs proposed by various psycho-educational programs for adolescents but with a more intense focus on the now popular Lerner's Positive Youth Development model. Method. A literature review was conducted to explore the similarities of the principles of Individual Psychology and contemporary psycho-educational interventions. Results and conclusions. the conclusions of analysis of the review of literature indicated that a number of the theoretical constructs of the Lerner's Positive Youth Development model and other psycho-educational programs have been proposed many years ago by Adler and his followers. Examples of psycho-educational programs based on the principles of Individual Psychology were also reviewed. The authors propose that the theory of Individual Psychology may serve as a viable theory base for adolescent intervention programs that lack a theoretical base. It is also proposed that regardless of interventions studies need to be conducted to support the efficacy of the models.

Santrauka. Problema. Asmenybės siekimas save apibrėžti ir atsakyti į klausimą, kas aš esu, yra natūralus žmogaus poreikis, kuris vykstant biopsichosocialiniams pokyčiams paauglystėje tampa itin reikšmingas. Pasak Eriksono (1968), svarbiausias raidos uždavinys paauglystėje yra teigiamai išspręsti vaidmenų sumišimo krizę. Tyrimuose dažnai akcentuojama, kad stabilus, tvirtas identiteto jausmas siejamas su geresniais paauglio psichikos sveikatos rodikliais. Santykiai su tėvais taip pat susiję su geresne paauglio emocine ir psichologine savijauta, tačiau mokslinėje literatūroje tyrimų, nagrinėjančių paauglio identiteto formavimosi ir santykių su tėvais ryšius, yra labai mažai. Gauti šios srities rezultatai prieštaringi ir menkai paaiškinantys identiteto formavimosi ir santykių šeimoje mechanizmus, taigi nėra aišku, kaip santykiai su tėvais susiję su paauglių identiteto formavimusi. Tyrimo tikslas yra analizuoti ir apibendrinti šeimos santykių aspektus, darančius įtaką paauglių raidai, ir paauglių identiteto formavimosi sąsajas, apibendrinti gautus rezultatus ir aptarti veiksnius, galinčius paveikti šiuos ryšius. Metodika. Sisteminė literatūros apžvalga. Rezultatai. Sisteminės literatūros analizė atskleidė, kad paauglių identiteto formavimuisi didžiausią įtaką daro šeimos santykių klimatas ir tėvų elgesys su paaugliu, analizuojamas per auklėjimo stilių koncepciją. Tačiau prieštaringi tyrimai rodo, kad paauglių identiteto formavimosi ir santykių su tėvais sąsajos nėra iki galo aiškios ir čia reikia naujų empirinių tyrimų, kuriuose būtų atsižvelgiama į tarpinių kintamųjų, galinčių veikti šiuos ryšius, buvimą. Pagrindiniai žodžiai: identitetas, paauglystė, santykiai šeimoje. ĮVADASPaauglystė dažnai yra vertinama kaip metas, kai kartu su vykstančiais biopsichosocialiniais pokyčiais asmuo turi įgyti įgūdžių ir ištobulinti gebėjimus, kurių reikės norint tapti produktyviu suaugusiuoju (Lakin, Mahoney, 2006). Pagrindinė užduotis, tenkanti paaugliui šiame raidos etape, yra sukonstruoti savo identiteto jausmą, rasti tinkamą socialinę

Vytauto Didžiojo universitetas, LietuvaSantrauka. Problema. Vienas svarbiausių veiksnių, nulemiančių ankstyvąją vaiko asmenybės raidą, -jo tėvai ir jų bendravimas tarpusavyje bei su auginamu vaiku. Šiame kontekste dažnai akcentuojami ir tyrinėjami du reiškiniai -tėvų naudojamas auklė-jimo stilius ir tėvų kon iktai, jų dažnumas, intensyvumas bei sprendimo būdai. Tačiau daug mažiau dėmesio literatūroje skiriama priežastims, lemiančioms vieno ar kito auklėjimo stiliaus ar kon iktų sprendimo strategijos pasirinkimą ar dominavimą šeimoje. Manoma, kad didžiausią reikšmę čia gali turėti tėvų asmenybės savybės. Tyrimo tikslas. Šiame darbe nagrinėjama tėvų, auginančių ikimokyk linio amžiaus vaikus (3-7 metų), savidiferenciacijos sąsajos su jų taikomais auklėjimo stiliais ir naudojamomis kon iktų poroje sprendimo strategijomis. Metodika. Tyrime dalyvavo 92 tiriamieji (19 vyrų ir 73 moterys), kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas (darželius). Tyrime naudotas savidiferenciacijos klausimynas (Skowron, Friedlander, 1998), bendravimo modelių klausimynas (Christensen, Sulloway, 1985) ir auklėjimo stilių klausimynas (Robinson, Mandleco ir kt., 1995). Rezultatai. Gauti rezultatai atskleidė, kad savidiferenciacija teigiamai siejasi su konstruktyvių konfliktų poroje sprendimų strategijų naudojimu bei autoritetingu auklėjimo stiliumi. Taip pat nustatyta neigiama savidiferenciacijos koreliacija su autoritarinio auklėji-mo stiliaus ir reikalavimo-atsitraukimo strategijos, sprendžiant kon iktus poroje, naudojimo laipsniu. Sudarytas prognostinis modelis, kuris parodė, kad didesnė savidiferenciacija, viena ar kartu su socialiniais-demogra niais veiksniais, prognozuoja dažnesnį konstruktyvių kon iktų poroje sprendimo strategijų ir auklėjimo