The article presents the results of research on optimization of interaction between natural and urban structures by applying the principles of landscape architecture. The research seeks to answer how landscape architecture can be beneficial in pursuit for the sustainable coexistence of nature and the city, what forms the creative field of landscape architecture in the urban environment and what determines the optimal expression of landscape architectural means in the urban landscape. The research is carried out in the city of Vilnius (Lithuania), but methods of the problem analysis and research can be easily adapted to other cities. The hypothesis of the research states that landscape architecture is an integral part of sustainable urban development and urban design paradigm, while applying the methods and principles of creation of landscape architecture, city's ecological, aesthetic and socio-functional needs are optimally matched and solved by combining them into a unified, sustainable three-member system operating in time and generating continuous natural and social processes. The article presents the conclusions of the research results concerning the factors determining the quality and specifics of interaction between landscape architecture and urbanism, in respect of optimal methods of interaction research, expression indicators and evaluation criteria.

We may see modern urbanism as a collection of many successful developments as well as a series of endless mistakes and repeated failures. The paper focuses on the analysis of existing and former urban planning and design patterns in aspect of efficiency of applied methods to achieve higher quality referring to the philosophy and practice of Landscape Urbanism. The Missionaries Block in Vilnius City serves as a case study for assessing its development in three distinguishable periods by the set of quality criteria derived from Landscape Urbanism theories and practices. The assessment results disclose an evident drop in the overall quality of the selected site’s development in the recent period. The paper discusses if and how one may use the method employed hereby for programming and shaping the future regeneration and redevelopment of existing urban setting.

Vaizdų technologijos T 111 Image Technologies T 1112015 © Straipsnio autoriai. Leidėjas VGTU leidykla "Technika". Šis straipsnis yra atvirosios prieigos straipsnis, turintis Kūrybinių bendrijų (Creative Commons) licenciją (CC BY-NC 4.0), kuri leidžia neribotą straipsnio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį. Straipsnis ar jo dalys negali būti naudojami komerciniams tikslams.Santrauka. Straipsnyje analizuojama urbanistikos ir kraštovaizdžio architektūros santykio ir sąveikos problema. Aprėpiamas moderniojo miesto laikotarpis -nuo XIX a. antrosios pusės iki nūdienos. Pateikiama XX a. urbanizacijos procesų ir sprendinių pavyzdžių, aptariama akcentuojant miesto santykio su gamta, želdynais, t. y. gyvo, tvaraus miesto kraštovaizdžio, formavimo problematiką.Reikšminiai žodžiai: urbanistika, kraštovaizdžio architektūra, miestovaizdžio formavimas. THE INTERACTION BETWEEN LANDSCAPE ARCHITECTURE AND URBAN DEVELOPMENT. DO WE HAVE A COMMON GOAL? V. Deveikienė AbstractThe article analyses the problem of the relationship and interaction between urban design and landscape architecture. This refers to the period of the modern city from the late nineteenth century to the present day. There are presented and discussed urbanization processes and examples of solutions with emphasis on problems arising from the relationship between a city and nature as well as those related to urban landscape and sustainability of urban landscaping in the twentieth century.

The article discusses the interaction of the object of landscape architecture and urban context in the processes of territorial planning, in which the guidelines of city management and development are coded. Considering that the field of landscape architecture includes and deals with the issues of links between nature and built environment infrastructure, on the level of planning, issues of protection and adaptation for the use of natural structures, the development of urbanized natural environment objects and their systems and the interaction between natural and urban frame are all included in the field of the competencies of landscape architecture and urbanism and in the search of sustainable relationship. Based on case study methodology, this article analyses the examples of master plans of different Lithuanian cities (Vilnius, Utena, Rokiškis, Biržai), focusing on the problem of the interaction between natural structures and urbanistic solutions. Besides general city plans, the study analyses conclusions of Strategic environmental assessment (SEA) documents and monitorings that best reflect the problem of implementing the solutions of interaction between landscape architecture and urban context. Using a comparative method, the Lithuanian experience is analysed in the light of the latest global urbanistic theories and trends, which widen the field of interaction between landscape architecture and urbanism. Straipsnyje aptariama kraštovaizdžio architektūros objekto ir urbanistinio konteksto sąveika teritorinio planavimo procesuose, kuriuose iš esmės yra koduojamos miesto tvarkymo ir vystymo gairės. Atsižvelgiant į tai, kad kraštovaizdžio architektūros sritis apima ir sprendžia natūralios gamtos ir sukurtos aplinkos infrastruktūros sąsajų klausimus, planavimo lygmenyje gamtinių struktūrų apsaugos ir pritaikymo naudoti, urbanizuotos gamtinės aplinkos objektų ir jų sistemų kūrimo, gamtinio ir urbanistinio karkasų sąveikos klausimai patenka į kraštovaizdžio architektūros ir urbanistikos kompetencijų ir darnaus santykio paieškos lauką. Taikant atvejo analizės metodą, straipsnyje nagrinėjami atskirų Lietuvos miestų (Vilniaus, Utenos, Rokiškio, Biržų) bendrųjų planų pavyzdžiai, dėmesį sutelkiant į gamtinių struktūrų ir urbanistinių sprendinių sąveikos problematiką. Be bendrųjų planų, tyrimo metu nagrinėjamas Strateginio poveikio aplinkai vertinimo (SPAV) dokumentų, monitoringų išvados, labiausiai atspindinčios kraštovaizdžio ir urbanistinio konteksto sąveikos sprendinių realizavimo problematiką. Lietuvos patirtis palyginamuoju metodu nagrinėjama naujausių pasaulinių urbanistinių teorijų ir tendencijų, praplečiančių kraštovaizdžio ir urbanistikos sąveikos lauką, aspektu.

At the end of 19th century, the financial powers of a famous Lithuanian family, the counts Tyszkiewicz, encouraged a major re-construction and development of their manors, and allowed creating (with the assistance of well-known European architects) unique landscape views in the towns of Lentvaris, Palanga, Traku Voke, and Uzutrakis. All of these architecture ensembles have the common heritage of great landscaped parks by a famous French landscape architect Edouard André (1840–1911) and his son René André (1867–1942). This article discusses all four parks, which are considered to be significant resources of recreation and culture tourism and important cultural and natural heritage. These residences of family Tysz- kiewicz were to be in places of natural beauty and landscape exceptional. Publications regarding parks in Lithuania created by E. and R. André are numerous. However, the authors of this overview examined these ensembles with the view of cultural and artistic development, and will discuss here the aspects and trends of the complex uses of these manors and parks. It is particularly interesting to consult the book of E. André General Treaty of the Composition of Parks and Gardens, published by Masson in 1879, in which E. André covered all aspects of the business, still receives attention from landscapers today as much as it outlines the new directions of the profession. Major works by landscaper intended to create natural and picturesque (pittoresque) effects, to used ripraps, flows of water, waterfalls, balustrades and areas of greenery as viewing points, to contrast the methods used. It is particularly interesting to consult the letters and logbooks of René André, and article about the Palanga Park at Revue horticole on 1906, which contain many allusions and remarks to different Lithuanian park’s construction works in 1898–1899. In 1898 young Belgian landscape architect Jules Buyssens (1872–1958) was called upon to direct the construction works in Palanga and other places. The reliable Boisard, responsible for the ripraps, rockworks in the different parks, accompanied him. Not all of the concepts of the creators have been successfully realized in these manors; some visions blurred in the events of the 20th century. But currently, the existing elements of these ensembles, the actualized projects, and research, collectively permit reconstruction of these ensembles, adapting them for today’s leisure and recreational purposes. Résumé Dans cet article nous présentons nos recherches faites sur les parcs en Lituanie, conçus par Edouard André (1840–1911) et son fils René André (1867–1942). En Lituanie nous en comptons quatre, tous dans les anciens domaines de la famille noble et riche de Tyszkewicz à Lentvaris, Palanga, Traku Voké et Uzutrakis. Ces parcs représentent le patrimoine de l’art des jardins de la fin de 19ème siècle à la composition mixte. Tous les quatre parcs sont bien adaptés aux conditions géographiques, climatiques, orthographiques des lieux. Un traité «L’art des jardins…» écrit par Édouard André et publié en 1879 chez éditeur parisien Masson, réédité par Laf- fitte à Marseille en 1986, servait du socle pour étudier et com- prendre des sources et les motivations du créateur des parcs. Le maître E. André a écrit : «il faut chercher l’effetpittoresque avant tout». Ce grand architecte paysagiste et botaniste avait bien conçu ses projets en empruntant des fonds du paysage, en proposant les vues sur la mer Baltique à Palanga, sur les lacs à Lentvaris et Uzutrakis, en créant et multipliant des scènes aquatiques et de rochers dans le milieu des parcs, en utilisant les plantations indigènes et apportées. Les parterres de broder- ies ou fleuristes autours des palais et chateaux sont encore visibles dans tous les parcs. Les spécialistes des parcs peuvent consulter une autre source sur la création du parc à Palanga – un article de René André dans la «Revue horticole» en 1906. Cet article, illustré d’une vue à vol d’oiseau en chromolithographie ainsi que les plans aquarellés des parcs de Lentvaris et de Palanga nous apportent encore des précisions. Les lettres, la correspondance retrouvée ainsi que des carnets de route de René André présentés par nos collègues français nous permettent de comprendre le circuit des voyages professionnels, de dater avec précision bon nombre de chantiers chez les comtes Tyszkiewicz en 1898–1899. Selon des avis de famille André et des lettres d’époque les parcs en Lituanie sont exécutés par les spécialistes de l’équipe d André : les rochers par Boisard et les plantations – par jeune paysagiste belge Jules Buyssens (1872–1958), le dernier, un collaborateur d’André a travaillé en Lituanie beaucoup plus. En donnant l’analyse de la création d’E.André, de la rétrospective du développement nous présentons la vision ainsi que les suggestions sur les parcs des anciens domaines à Lentvaris, Palanga, Trakų Vokė et Užutrakis. Le développement de la ville de Vilnius ainsi que la ville de Palanga impose pour les parcs son habitude, son mouvement des visiteurs. Dans ce bijou des jardins, comme dans tous les anciens parcs et jardins, nous trouverons le patrimoine scientifique, artistique, éducatif ainsi qu’écologique et récréatif. La qualité de la vision de grand professionnel fait que certains lieux destinés au moment de leur création à une clientele privée, exigeante et fortunée, ont pu être réappropriés depuis lors par le grand public et se sont adaptés à leur nouvelle fonction avec souplesse. Le parc botanique de Palanga en est un vivant témoin en Lituanie. Il faut suivre dans les autres parcs. La situation naturelle et géographique dans les trois parcs à côté de Vilnius est extrêmement privilégiée et les rend susceptibles de devenir des vecteurs de tourisme de qualité. Santrauka Lietuvoje turime keturis tarptautinės reikšmės kraštovaizdžio architektūros paveldo objektus žymaus prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė (1840–1911) su sūnumi Renė Andrė (1867–1942) XIX a. pab. kurtus parkus grafų Tiškevičių dvaruose Lentvaryje, Palangoje, Trakų Vokėje ir Užutrakyje. Visi jie, nežiūrint skirtingo likimo ir skirtingos priežiūros, išsaugojo žymaus parkų kūrėjo raiškos dvasią, kompozicijos principus, meninius akcentus ir netgi detales. Tai nuostabus kultūros paveldas ir ekonominis (kultūrinio turizmo, rekreacijos) bei edukacinis išteklius. Šio paveldo pažinimas nuolat auga, plečiasi, atskleidžia naujų klodų ir įžvalgų. 2011 m., minėdami garsaus parkų kūrėjo Eduardo Andrė (1840–1911) šimtąsias mirties metines, turime puikią progą ir pareigą apibendrinti naujausius tyrinėjimus, pirmiausia remdamiesi archyvinės (ikonografinės, autentiškų tekstų, užrašų) medžiagos ir natūros tyrimais bei publikacijomis. Turime galimybę panagrinėti XIX a. pabaigos laiškus ir užrašus, eskizus ir parkų planus, sudarytus parkų kūrėjų ranka. Naujausiais tyrimais ir ankstesnių inventorizacijų medžiagos analize paremta studija turėtų būti svarbi parkotyros ir parkotvarkos metodologijai ir padėti formuluoti rekomendacijas šio kraštovaizdžio architektūros paveldo apsaugos ir gaivinimo projektams.