Reikšminiai žodžiai: lėtinis vaikų skausmas; biopsichosocialinis modelis; daugiadalykė gydymo komanda. Lėtinis skausmas – tai skausmas, kuris tęsiasi ar vis pasikartoja 3 mėnesius ir ilgiau. Lėtinis vaikų skausmas Lietuvoje yra mažai nagrinėjama tema, nors tokiais skausmais, kaip rodo įvairiose šalyse atliktų tyrimų duomenys, skundžiasi nuo penktadalio iki pusės 8–16 metų vaikų populiacijos. Patiriant lėtinį skausmą, reikšmingai nukenčia vaiko ir jo šeimos fizinė, psichologinė ir socialinė gerovė, o ilgas ir dažnai nesėkmingas skausmo priežasties ieškojimas ir gydymas tampa didele našta visuomenei. Straipsnio tikslas – remiantis užsienio mokslinės literatūros analize, apibendrinti Lietuvoje vangiai tyrinėjamo lėtinio vaikų skausmo aktualijas, pristatant biopsichosocialinę lėtinio skausmo sampratą ir fizinius, psichologinius bei socialinius aspektus įtraukiančias gydymo strategijas. Išanalizavus užsienio literatūroje pateiktus duomenis nustatyta, jog lėtinį skausmą svarbu suprasti ir identifikuoti, jį vertinti bei gydyti remiantis biologiniais ir psichologiniais aspektais ir atsižvelgti į socialinį lėtinį skausmą patiriančio vaiko ir jo šeimos funkcionavimą bei gyvenimo kokybę. Vaikų lėtinio skausmo gydymui reikalinga daugiadalykė komanda, įtraukianti gydytoją (anesteziologą, pediatrą ar vaikų neurologą), psichologą, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoją, socialinį darbuotoją, medicinos slaugytoją. Medikamentinis gydymas lėtinį skausmą patiriantiems vaikams retai yra pakankamai veiksmingas, tad rekomenduotinas tik kai kurių skausmų atvejais. Bene svarbiausia dalis gydant lėtinį skausmą tenka psichologinėms intervencijoms – kognityvinei elgesio terapijai (angl. Cognitive Behaviour Therapy, CBT), priėmimo ir įsipareigojimo terapijai (angl. Acceptance Commitment Therapy, ACT), relaksacijoms, psichoedukacijai.