Chirurginės komplikacijos po inkstų transplantacijos

Abstract

proc.) pacientai turėjo bent vieną kitą komplikaciją. Dažniausia komplikacija tarp visų pacientų buvo ūminis pielonefritas -9,75 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš gyvo donorų gavusių recipientų buvo hematoma -17,5 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš kadaverinio donoro gavusių recipientų buvo ūminis pielonefritas ir limfocelė -po 10,2 proc. Nuo išemijos laiko statistiškai patikimai priklausė urosepsio, anastomozės nesandarumo, hematomų, limfocelės komplikacijų dažnis. Ilgėjant išemijos laikui, komplikacijų buvo daugiau. Priklausomai nuo to, kelinta transplantacija pacientui atlikta, duomenys statistiškai reikšmingai koreliavo su ūminiu pielonefritu (p = 0,023) -9,18 proc. atliekant pirmąją transplantaciją, 8,33 proc. atliekant antrąją ir 50 proc. atliekant trečiąją. Nuo transplantuoto inksto akmenligės statistiškai reikšmingai priklausė urosepsio ir pielonefrito dažnis -50 proc. pacientų su inkstų akmenlige sirgo ūminiu pielonefritu, o 25 proc. -sepsiu. Su obstrukcine hidronefroze 63,63 proc. recipientų sirgo ūminiu pielonefritu, o 18,18 proc. -sepsiu. Mūsų duomenimis, urologinių komplikacijų dažniau pasitaikė recipientams, gavusiems inkstą iš kadaverinių nei iš gyvų donorų, nors tai nebuvo statistiškai reikšminga; didėjant amžiui, taip pat daugėjo urologinių komplikacijų. Arterijos trombozė pasitaikė 2,12 proc. recipientų, arterijos stenozė -4,24 proc., venos trombozė -3,81 proc., limfocelė -9,32 proc. Išvados. Chirurginės komplikacijos po inkstų transplantacijos pasitaiko dažnai, tačiau jų dažnis VUL SK neviršyja kitų centrų rodiklių. Kraujavimo sukeltos komplikacijos buvo dažnesnės ir gali būti sąlygotos aktyvios profilaktinės perioperacinės heparinizacijos. Ilgėjant išemijos laikui ir atliekant pakartotines inkstų transplantacijas, komplikacijų daugėja. Esant inkstų akmenligei ir obstrukcinei uropatijai, recipientams dažniau pasireiškė pielonefritas ir sepsis.