Experimental data suggest that melatonin decreases inflammatory changes after major liver resection, thus positively influencing the postoperative course. To assess the safety of a preoperative single dose of melatonin in patients undergoing major liver resection, a randomized controlled double-blind pilot clinical trial with two parallel study arms was designed at the Department of General and Transplantation Surgery, Ruprecht-Karls-University, Heidelberg. A total of 307 patients, who were referred for liver surgery, were screened. One hundred and thirteen patients, for whom a major liver resection (≥3 segments) was scheduled, were eligible. Sixty-three eligible patients refused to participate, and therefore, 50 patients were randomized. A preoperative single dose of melatonin (50 mg/kg BW) dissolved in 250 mL of milk was administered through the gastric tube after the intubation for general anesthesia. Controls were given the same amount of microcrystalline cellulose. Primary endpoint was safety. Secondary endpoints were postoperative complications. Melatonin was effectively absorbed with serum concentrations of 1142.8 ± 7.2 ng/mL (mean ± S.E.M.) versus 0.3 ± 7.8 ng/mL in controls (P < 0.0001). Melatonin treatment resulted in lower postoperative transaminases over the study period (P = 0.6). There was no serious adverse event in patients after melatonin treatment. A total of three infectious complications occurred in either group. A total of eight noninfectious complications occurred in five control patients, whereas three noninfectious complications occurred in three patients receiving preoperative melatonin (P = 0.3). There was a trend toward shorter ICU stay and total hospital stay after melatonin treatment. Therefore, a single preoperative enteral dose of melatonin is effectively absorbed and is safe and well tolerated in patients undergoing major liver surgery.

SFN ameliorates ischemia/reperfusion injury after KTx, most likely through anti-oxidative effects.

No abstract

proc.) pacientai turėjo bent vieną kitą komplikaciją. Dažniausia komplikacija tarp visų pacientų buvo ūminis pielonefritas -9,75 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš gyvo donorų gavusių recipientų buvo hematoma -17,5 proc., dažniausia komplikacija tarp inkstą iš kadaverinio donoro gavusių recipientų buvo ūminis pielonefritas ir limfocelė -po 10,2 proc. Nuo išemijos laiko statistiškai patikimai priklausė urosepsio, anastomozės nesandarumo, hematomų, limfocelės komplikacijų dažnis. Ilgėjant išemijos laikui, komplikacijų buvo daugiau. Priklausomai nuo to, kelinta transplantacija pacientui atlikta, duomenys statistiškai reikšmingai koreliavo su ūminiu pielonefritu (p = 0,023) -9,18 proc. atliekant pirmąją transplantaciją, 8,33 proc. atliekant antrąją ir 50 proc. atliekant trečiąją. Nuo transplantuoto inksto akmenligės statistiškai reikšmingai priklausė urosepsio ir pielonefrito dažnis -50 proc. pacientų su inkstų akmenlige sirgo ūminiu pielonefritu, o 25 proc. -sepsiu. Su obstrukcine hidronefroze 63,63 proc. recipientų sirgo ūminiu pielonefritu, o 18,18 proc. -sepsiu. Mūsų duomenimis, urologinių komplikacijų dažniau pasitaikė recipientams, gavusiems inkstą iš kadaverinių nei iš gyvų donorų, nors tai nebuvo statistiškai reikšminga; didėjant amžiui, taip pat daugėjo urologinių komplikacijų. Arterijos trombozė pasitaikė 2,12 proc. recipientų, arterijos stenozė -4,24 proc., venos trombozė -3,81 proc., limfocelė -9,32 proc. Išvados. Chirurginės komplikacijos po inkstų transplantacijos pasitaiko dažnai, tačiau jų dažnis VUL SK neviršyja kitų centrų rodiklių. Kraujavimo sukeltos komplikacijos buvo dažnesnės ir gali būti sąlygotos aktyvios profilaktinės perioperacinės heparinizacijos. Ilgėjant išemijos laikui ir atliekant pakartotines inkstų transplantacijas, komplikacijų daugėja. Esant inkstų akmenligei ir obstrukcinei uropatijai, recipientams dažniau pasireiškė pielonefritas ir sepsis.

The aim of this article is to present a rare clinical case of pregnancy and surgical delivery after bladder augmentation surgery in the past. Methods and materials. In this report we present one case of a 23-yearold woman who became pregnant 3 years later after bladder augmenta tion surgery for congenital microcystis leading to hydronephrosis and nephrosclerosis and delivered a live healthy baby through a lower segment Caesarean section at 38 weeks of gestation in Vilnius University Hos pital Santariškių Clinics. We investigated all documentation of the patient before and after bladder augmentation enterocystoplasty. Results and conclusions. Bladder augmentation is mostly performed for women in their childhood or young age and most of them reach reproductive age. There is no contraindications for these women to become pregnant and deliver, both vaginally or surgically. It is advisable to consult urologists regularly, make regular bacteriological urine analysis, take monthly blood samples for kidney function evaluation and perform renal ultrasonography. Multiple consultations in a Perina tology Center are also necessary to follow the fetus condition and prevent preeclampsia. Antibacterial treatment or prophylaxis should be used during pregnancy if necessary, intermittent self-catheterization is mostly performed routinely. The presence of a urologist is suggested during the Caesarean section.