ĮvadasDantų ėduonis -viena labiausiai paplitusių burnos ligų, pažeidžiančių vaikų kramtomąjį aparatą. Ši liga būdinga visiems vaikų amžiaus tarpsniams ir yra neatsiejama nuo bendrosios organizmo būklės. Vaikų burnos ligos, ypač ėduonis, paplitusios visame pasaulyje, tačiau jų intensyvumas įvairiose populiacijose skiriasi (1).Lietuvoje atlikti epidemiologiniai tyrimai parodė, kad 12 metų vaikų dantų ėduonies intensyvumas, išreiškiamas KPI (ėduonies pažeistų, plombuotų ir išrautų dantų skaičius, tenkantis vienam individui) indeksu, svyruoja nuo 1,9±2,1 iki 4,5±3,8 (2). Ėduonis dažniausiai pažeidžia dantų paviršiuje esančias vageles ir duobeles. Įvairių šalių mokslininkų duomenimis, šios lokalizacijos ėduonis sudaro 50-88 proc. visų vaikų ir paauglių dantų ėduonies atvejų (3-5). Lietuvoje ši tendencija taip pat pastebima: net 69,4 proc. 7-8 metų vaikų krūminių dantų kramtomųjų paviršių yra pažeisti ėduonies (6).Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad pastangos išsaugoti burnos sveikatą būtų kur kas vaisingesnės, jei būtų kontroliuojamas nuolatinių dantų kramtomųjų paviršių ėduonies atsiradimas (7). Siekiant išvengti dantų ėduonies visose amžiaus grupėse, būtina rūpintis tinkama asmens burnos higiena, mityba, fluoro preparatų vartojimu (8-10). Dantų pasta su fluoridais padėjo labai sumažinti lygiųjų ir kontaktinių dantų paviršių ėduonies paplitimą. Deja, dėl anatominių savybių minėtos ėduonies profilaktikos priemonės dantų kramtomiesiems paviršiams nėra tokios veiksmingos (11,12). Todėl viena iš efektyviausių vaikų dantų ėduonies profilaktikos priemonių išlieka silantinės medžiagos, kaip mechaninio barjero, tarp danties emalio ir mikrobinio dantų apnašo bei burnoje susidarančių rūgščių (13). Jos užtikrina ką tik išdygusių dantų paviršiaus