Knowledge Sharing in Virtual Distributed Environments: Main Motivators, Discrepancies of Findings and Suggestions for Future Research

Abstract

Abstract-Knowledge sharing research has proposed various theories and explanations regarding individuals' intentions to share knowledge in virtual distributed communities. Although past research studies can provide useful insights into the factors that significantly affect knowledge sharing intention, there are some discrepancies of findings among the different studies. The main purpose of this paper is to review the previous empirical research studies to first identify the main theories and factors used to explain online knowledge sharing. The findings suggest that these incentive items could be grouped into three main categories: personal factors (knowledge self-efficacy, perceived relative advantage, perceived compatibility), social factors (trust, reciprocity, social network ties), and organizational factors (formal incentive mechanism). Of these factors, trust has been the most widely discussed, followed by social network ties. Next, this paper presents several main discrepancies among past research studies in order such as the notion of perceived compatibility, norm of reciprocity, and trust to provide possible directions for future studies.

Expression of Knowledge Sharing in Virtual Communities of Interest: A Reading Community-Based Research

“…Vis dėlto pažymima, kad virtuali erdvė keičia žmonių informacinę elgseną (Li et al, 2016), žinių dalijimosi praktikas (Yen, 2022;Xu et al, 2021), socialumo ir bendravimo formas (Yen, 2022). Virtualios bendruomenės sulaukia tyrėjų dėmesio, ypač tiriant virtualių bendruomenių vaidmenį organizacijų veikloje ir jų sukuriamą pridėtinę vertę organizacijoms (Wen-Hai et al, 2017;Chen, Hew, 2015;Abuhamdieh, 2006, ir kt.). Teigiama, kad virtualių bendruomenių telkimas aplink organizacijas ir jų valdomus prekės ženklus padeda stiprinti ir palaikyti glaudžius ryšius su jų vartotojais (Porter, 2004).…”

“…Reikia pastebėti, kad ir bendrų interesų pagrindu besitelkiančios bendruomenės yra reikšmingos žinių dalijimosi veiklomis, nes pačių narių kuriamas turinys ir dalijimasis žiniomis yra esminis veiksnys, sutelkiantis tokias bendruomenes (Chiu et al, 2006). Tokio tipo bendruomenės daro įtaką bendruomenės narių elgesiui ir jų pasirinkimams (Zhao et al, 2016;Abuhamdieh, 2006), pasižymi reikšmingomis socialinių mainų praktikomis (Chen, Hew, 2015;Jinyang, 2015), yra reikšmingos vartotojams dėl gaunamos informacijos (Ridings, Gefen, 2004), tačiau pasigendama išsamesnių tyrimų bei diskusijų, kurie atskleistų, kas skatina žinių dalijimosi procesus virtualiose interesų bendruomenėse ir kaip šie procesai vyksta (Liao et al, 2013), kas skatina tokių bendruomenių bendruomeniškumo jausmą (González-Anta et al, 2019). Tokio pobūdžio tyrimai yra itin reikalingi siekiant suprasti kintančią medijų auditorijų informacinę elgseną bei naujas virtualaus bendruomeniškumo formas, pasižyminčias įvairiomis besiformuojančiomis žinių dalijimosi praktikomis.…”

“…Daugelis autorių, apibrėždami virtualias bendruomenes, akcentuoja savanorišką žmonių grupių susitelkimą virtualioje erdvėje (Gupta, Kim, 2004;Klang, Olsson, 1999;Rheingold, 1993, ir kt. ) pagal bendrus jų interesus (Sari, Othman, 2018;Li et al, 2016;Chen, Hew, 2015;Porter, 2004;Hagel, Armstrong, 1997) bei technologijų panaudojimą tarpusavio sąveikai plėtoti (Leimeister et al, 2006;Preece, 2001). Pasak J. Preece, virtualias bendruomenes nusako šie bruožai:…”

“…Žinios suprantamos kaip konkurencinis veiksnys (Probst et al, 2006, p. 12), įveiklinta informacija (Jashapara, 2004, p. 16), susijusios su procedūromis, faktais, sąvokomis, idėjomis ir sprendimais, galinčiais padėti asmenims imtis veiksmų ir spręsti įvairias su veikla susijusias problemas (Chen, Hew, 2015). Dalijimasis žiniomis gali būti suprantamas kaip procesas dalijimosi žiniomis kultūrose tarp organizacijos narių per socialinius ir elektroninius tinklus (Jashapara, 2004, p. 199).…”

Remote, informal, and ephemeral communities for testing technologies

“…Remote CoPs are not isolated. There is not only communication among the members, but also a large virtual community out there that provides personal, social and organizational environments for the researchers (Chen & Hew, 2015). The CoPs that have been studied are in remote places where people share living space.…”