Pacientų, Patyrusių Spontaninę Intrasmegeninę Kraujosruvą, Periferinio Kraujo Leukocitų Sąsaja Su Ligos Baigtimi

Abstract

Tikslas. Įvertinti pacientų, patyrusių spontaninę intrasmegeninę kraujosruvą (ISK), periferinio kraujo leukocitų ir jų populiacijų ryšį su ligos baigtimi. Metodika. Atlikta retrospektyvinė 74 pacientų, gydytų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Neurochirurgijos intensyvios terapijos skyriuje (NITS) 2018-2019 m. dėl patirtos spontaninės ISK, ligos istorijų analizė. Analizuoti tiriamųjų demografiniai rodikliai, periferinio kraujo leukocitai ir jų populiacijos, Glasgow komų skalės (GKS) įverčiai, ISK tūriai bei ligos baigtis. Rezultatai. Mirusių pacientų leukocitų, neutrofilų skaičius bei neutrofilų ir limfocitų santykis (NLS) buvo didesni, nei išgyvenusių (p<0,05). Atlikus tiesinę regresiją nustatyta, kad didesnis NLS siejasi su didesniu ISK tūriu (β=1,887, koreg. R2=0,051, p=0,03), tuo tarpu su mažesniu GKS įverčiu susijęs didesnis bendras leukocitų skaičius (β=-0,298, koreg. R2=0,062, p=0,018) ir absoliutus neutrofilų skaičius (β=-0,308, koreg. R2=0,064, p=0,017). Atlikus logistinę regresiją nustatyta, kad su didesne mirties tikimybe susijęs didesnis bendras leukocitų (GS=1,156, p=0,031), absoliutus neutrofilų skaičius (GS=1,167, p=0,024) ir NLS (GS=1,091, p=0,028). Išvados. Didesnis periferinio kraujo leukocitų skaičius susijęs su mažesniu GKS įverčiu ir didesne mirties tikimybe. Didesnis neutrofilų skaičius siejasi su mažesniu GKS įverčiu ir didesne mirties tikimybe, o didesnis NLS susijęs su didesniu ISK tūriu ir didesne mirties tikimybe.