Padidėjęs jautrumas medikamentams: patofiziologinio mechanizmo molekuliniai modeliai ir rizikos veiksniai

Abstract

Tyrimo tikslas. Pateikti padidėjusio jautrumo vaistams reakcijų patofiziologinio mechanizmo molekulinių modelių ir šių reakcijų rizikos veiksnių analizę. Metodai. Atlikta selektyvi literatūros šaltinių, skelbtų nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 13 d., paieška „Google Scholar“ ir „Pubmed“ duomenų bazėse. Analizuotos 1 083 publikacijos, iš kurių 30 visiškai atitiko straipsnio koncepciją. Rezultatai. Išsamiai pateikta padidėjusio jautrumo vaistams reakcijų patofiziologinio mechanizmo molekulinių modelių bei rizikos veiksnių analizė, ypatingą dėmesį atkreipiant į paciento genetiką. Išvados. Padidėjusio jautrumo reakcijų vaistams atsirasti yra svarbūs rizikos veiksniai, susiję su paciento organizmo savybėmis, ypač žmogaus antigeno (angl. HLA) alelėmis, vartojamo vaisto farmakologinėmis savybėmis bei aplinka. Padidėjusio jautrumo reakcijos, vykstančios pagal hapteno, prohapteno modelį, paprastai yra greitos, joms būtinas hapteno pateikimas T ląstelių receptoriams (TCR) antigeną pristatančia ląstele. Pakitusios peptidų visumos ir p-i modelio reakcijos įprastai yra lėtos, joms nereikalingas hapteno susidarymo procesas, nes vaistas kaip antigenas tiesiogiai sąveikauja su TCR, HLA arba skverbiasi į HLA kišenę.