Perdegimo sindromo paplitimas šeimos gydytoju, bendrosios praktikos slaugytoju ir socialiniu darbuotoju grupese Kauno mieste ir rajone

Abstract

Įvadas. Perdegimo sindromas sveikatos priežiuros sektoriuje plačiai nagrinėjamas pasaulyje dėl didėjančio darbo krūvio, sveikatos priežiūros specialistų stygiaus, vis labiau specializuotos sveikatos priežiūros paslaugų ir kitų priežasčių. Šis sindromas apima emocinį išsekimą, depersonalizaciją, profesinį efektyvumą ir sumažėjusį pasitenkinimą savo pasiekimais. Sveikatos priežiūros darbuotojų perdegimo sindromo tema Lietuvoje tyrinėta gana fragmentiškai, nėra atliktų tyrimu apie ambulatorinėje grandyje dirbančius šeimos gydytojus ir bendrosios praktikos slaugytojas. Socialinės priežiūros srityje tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje perdegimo tema yra mažai tyrinėta, taip pat stinga duomenų apie socialinių darbuotoju perdegimo sindromo dažnį. Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo šeimos gydytojai ir bendrosios praktikos slaugytojos iš 33 pirminės sveikatos priežiūros (PSP) įstaigų bei socialiniai Kauno miesto ir rajono savivaldybių darbuotojai. Tyrimui naudota MBI-GS Maslach skalė. Rezultatai. Tyrime dalyvavo 413 sveikatos ir socialinės priežiūros specialistų: šeimos gydytojai (n=159), bendrosios praktikos slaugytojos (n=167) ir socialiniai darbuotojai (n=87). Nustatyta, kad perdegimo sindromą turejo 19 (4,6 proc.) specialistų: 8 (5 proc.) šeimos gydytojai, 8 (4,8 proc.) bendrosios praktikos slaugytojai ir 3 (3,4 proc.) socialiniai darbuotojai. Vertinant perdegimo indeksą, statistiškai reikšmingai rečiau šeimos gydytojams (22 proc.), palyginti su slaugytojomis (37,1 proc.) ir socialiniais darbuotojais (39,1 proc.), nustatomas didelis emocinis išsekimas (p=0,013). Žemas cinizmo lygmuo statistiškai reikšmingai rečiau nustatomas šeimos gydytojų ir slaugytojų grupėse, palyginti su socialiniais darbuotojais (atitinkamai – 16,4, 13,8 ir 28,7 proc.; p=0,012). Profesinio efektyvumo dimensijoje slaugytojos (67,7 proc.) statistiškai reikšmingai rečiau nurodė, kad gali veiksmingai spresti problemas, iškylančias darbe, palyginti su šeimos gydytojų (78,6 proc.) ir socialiniu darbuotojų (83,9 proc.) atsakymais (p=0,017). Emocinio išsekimo lygmenyje socialiniai darbuotojai statistiškai reikšmingai rečiau (9,2 proc.) nurodo, kad pavargsta dirbdami visą dieną, palyginti su slaugytojomis (29,9 proc.) ir šeimos gydytojais (37,7 proc.) (p=0,001). Išvados. Perdegimo sindromas nustatytas 4,6 proc. specialistų, didžioji jų dalis buvo pirminės sveikatos priežiūros specialistai. Perdegimo sindromas kiek retesnis socialinių darbuotojų grupeje (3,4 proc.). Mažas profesinis efektyvumas nustatytas dešimtadaliui respondentų. Didelis emocinis išsekimas ir cinizmas nustatytas pusei respondentų. Mažas cinizmas statistiškai reikšmingai dažniau nustatytas socialinių darbuotojų grupėje, o mažas emocinis išsekimas – slaugytojų ir socialinių darbuotojų grupese. Profesinio efektyvumo dimensijoje slaugytojos statistiškai reikšmingai rečiau nei šeimos gydytojai ir socialiniai darbuotojai nurodė, kad darbe gali sėkmingai spręsti iškylančias problemas. Emocinio išsekimo dimensijoje socialiniai darbuotojai statistiškai reikšmingai rečiau teigė, kad pavargsta dirbdami visą dieną, palyginti su šeimos gydytojais ir slaugytojomis. Cinizmo dimensijoje šeimos gydytojai ir slaugytojos statistiškai reikšmingai dažniau teigė, kad darbas tapo nebe toks įdomus nei anksčiau, palyginti su socialiniais darbuotojais.