Prancūzų mokslinio teksto leksinė sandara ir sintaksinė struktūra

Abstract

Nagrinėjama prancūziško mokslinio teksto leksinė sandara ir sintaksinė struktūra, kurios kelia nemažai sunkumų ir nesusipratimų, susijusių su leksinių vienetų ir sintaksinių konstrukcijų ryšiais tekste. Nustatyta, kad leksiniai vienetai -terminija, bendrinės kalbos žodžiai, tarnybiniai žodžiai -sintaksinių struktūrų dėka įgauna tinkamą prasmę. Vienas iš teksto rišlumo elementų yra que -jungtukas, prieveiksmis, įvardis. Atkreipiamas dėmesys į šio leksinio elemento reikšmių įvairovę.Reikšminiai žodžiai: leksinė sandara, sintaksinė konstrukcija, prasminiai ryšiai, teksto rišlumas. ĮvadasTechninių tekstų pagal specialybę skaitymas yra svarbiausia mokymo veiklos sritis nekalbinėje aukštojoje mokykloje. Tekstas nėra vien pranešimų seka, pranešimai būtinai susiję, turi tą patį pagrindą. Tai veikia stilių, tiksliau, tai, kas yra susiję su reikalavimu atitikti atramą, nagrinėjamąją medžiagą ir adresatą: temos tęstinumą, turinio rišlumą, dalyko išmanymą, skaitančiojo poreikių atitikimą. Mokslinis stilius pasižymi abstraktumu, glaustumu, o pedagogika laikoma gebėjimu sukonkretinti dėstomus dalykus, t. y. pateikti pavyzdžių, konkrečių atvejų (Lerat 1995: 142-145). Mokslo kalbai, moksliniam stiliui būdingi tam tikri bruožai: hipotezių iškėlimas ir pagrindimas, argumentavimas, objektyvus problemos dėstymas. Todėl mokslo kalbai būdingos tam tikros leksinės ir gramatinės -morfologinės bei sintaksinės ypatybės, būdinga terminija, daiktavardžių gausa, žodžių nekonkretumas ir neaiškumas, tam tikros sintaksinės konstrukcijos ir žodžių tvarka.Norint išugdyti skaitymo užsienio kalba įgū-džius, t. y. teisingai suprasti perteikiamą informaciją, reikia tam tikrų kalbos ir leksikos elementų žinių bei mokėti atpažinti gramatines struktūras. Prasminiai ryšiai tarp žodžių, terminologinės leksikos ir bendrinės kalbos elementų santykis, kalbinės medžiagos specifika, teksto organizavimo (struktūros) taisyklės -visa tai kelia nemažai sunkumų, reikalauja tam tikrų pastangų, geros orientacijos ir nuovokos, gilaus mąstymo.Specialybės teksto sąvokai apibrėžti taikomi tam tikri reikalavimai, pagrindiniai iš jų yra trys: pavadinimo, arba įvardijimo, žymėjimo, struktūriškumo ir kalbos vartosenos (Portine 1990). Minėtieji trys požymiai yra glaudžiai persipynę ir juos aptikti nėra taip paprasta: atrodo, kad terminologinės leksikos elementai yra būdingiau-sias specialybės teksto skiriamasis požymis, bet iš tikrųjų leksika ir morfologija, kaip vidinė jos analizė -nuo formos pasikeitimo prie reikšmės pasikeitimo -nėra pats sudėtingiausias dalykas, jis nesunkiai įveikiamas. Daugiau problemų kyla