ĮvadasHašimoto tiroiditas, literatūroje dar vadinamas lėti-niu limfocitiniu ar autoimuniniu tiroiditu, pagal patogenezę ir klinikinę eigą yra susijęs su autoimunine hipertireoze -Greivso (Bazedovo) liga, dėl to abi šias skydliaukės patologijas galima vadinti autoimunine skydliaukės liga. Tiek humoralinis, tiek ląstelinis imunitetas turi įtakos autoimuninės skydliaukės ligos pasireiškimui. Diagnozuojant šią ligą, paciento serume randama antikūnų prieš fermentą -skydliaukės peroksidazę (mikrosominiai antikūnai), skydliaukės folikulų koloidą -tiroglobuliną (tiroglobulino antikūnai) ir prieš skydliaukę stimuliuojamąjį hormoną (angl. thyroid-stimulating hormone -TSH) receptorius (TSH receptorių antikūnai) (1). Sergant autoimunine skydliaukės liga, pačioje skydliaukėje sekretuojami skydliaukės autoantikūnai. Juos sintezuoja subrendusios B ląstelės (plazmocitai), sudarydamos skydliaukėje esančio limfocitinio infiltrato tam tikrą dalį. Skydliaukės svarbą, sekretuojant antikūnus, rodo tiroidito eksperimentiniai modeliai su gyvūnais, po atliktos strumektomijos, po gydymo tireostatikais ar radioaktyviuoju jodu taip pat nustatomas skydliaukės autoantikūnų titrų sumažėjimas (2).Ląstelinis imunitetas taip pat nukreiptas prieš tris pirminius skydliaukės antigenus, yra atsakingas už autoimuninės skydliaukės ligos pasireiškimą. Tai matyti iš T ląstelių gebėjimo sekretuoti limfokinus ar reaguoti mitogeniniu atsaku, kai šios ląstelės sąveikauja su skydliaukės antigenais ar su antigenų tam tikromis peptidinėmis sekomis. Ligoniai ir jų giminės dažniau serga kitomis autoimuninės kilmės endokrininėmis ir neendokrininėmis ligomis: pirmojo tipo cukriniu diabetu, piktybine mažakraujyste, sunkiąja miastenija,