Darbo tikslas. Įvertinti KT radinių, esant inksto sužalojimui, ryšį su klinikine inksto plyšimo išraiška. Tyrimo medžiaga ir metodai. Į tyrimą įtraukti pacientai, kurie 2011–2013 metais buvo gydyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Urologijos klinikoje dėl inkstų sužalojimo (n = 21). Atlikta retrospektyvinė pacientų ligos istorijų analizė bei peržiūrėti ir išanalizuoti šių pacientų pilvo KT vaizdai. Pagal rastus pokyčius KT vaizduose nustatyti inkstų plyšimo laipsniai ir išmatuoti apytiksliai retroperitoninio tarpo hematomų tūriai. Inksto plyšimo laipsnis buvo vertintas remiantis Amerikos traumos chirurgijos asociacijos („American Association for the Surgery of Trauma“) gairėse 1987 metais pateiktais kriterijais. Vertintas KT vaizduose nustatytų patologinių pakitimų ir inkstų pažeidimo laipsnio ryšys su klinikiniais sužalojimo požymiais (anemija ir nestabilia hemodinamika). Rezultatai. Pirmojo laipsnio (I°) inksto plyšimų nustatyta nebuvo, 19 proc. (n = 4) nustatytas II°, 28,6 proc. (n = 6) – III°, 33,4 proc. (n = 7) – IV°, 19 proc. (n = 4) – V° inkstų plyšimas. Gautas statistiškai patikimas (p < 0,05) stiprus teigiamas (r = 0,772) ryšys tarp KT vaizduose nustatyto inksto plyšimo laipsnio ir retroperitoninio tarpo hematomos tūrio. Vertinant ryšį tarp paciento amžiaus ir inksto plyšimo laipsnio gautas statistiškai patikimas (p < 0,05) silpnas neigiamas (r = -0,44) ryšys. Pacientų (n = 16), kurių hemodinamika buvo nesutrikusi, vidutinis retroperitoninio tarpo hematomos tūris buvo reikšmingai mažesnis nei pacientų (n = 5), kurių hemodinamika buvo sutrikusi (atitinkamai 783,81 ml, nuo 103,6 iki 2031,8 ml, 1464,88 ml, nuo 586,1 iki 2141,1 ml). Išvados. Tiriamojoje grupėje dažniausi sužalojimai buvo IV° inksto plyšimai. Rečiau pasitaikė II°, III° ir V° inksto plyšimai. I° inksto plyšimo nebuvo. Sunkesnis inksto sužalojimo laipsnis lemia gausesnį kraujavimą į retroperitoninį tarpą ir sunkesnės anemijos išsivystymą. Jaunesniems pacientams yra nustatomi sunkesni inkstų sužalojimai.