Visceralinės Aneurizmos: Literatūros Apžvalga

Abstract

Reikšminiai žodžiai: visceralinių arterijų aneurizmos, visceralinės aneurizmos, aneurizmos plyšimas. Straipsnyje pateikiama visceralinių aneurizmų literatūros apžvalga. Iki šiol literatūroje apie šią patologiją publikuota per 4 000 straipsnių. Pirmasis visceralinę aneurizmą aprašė prancūzas Beaussiers 1770 metais. Visceralinėmis aneurizmomis vadinamos pilvinio kamieno, viršutinės ir apatinės pasaito, inkstų arterijų ir jų šakų aneurizmos. Jų sutinkama ne daugiau kaip 2 proc. populiacijos. Visceralinės aneurizmos skirstomos į tikras visceralines aneurizmas ir pseudoaneurizmas. Pastarosios aptinkamos dvigubai dažniau nei tikros visceralinės aneurizmos. Dažniausiai tikrosios aneurizmos susiformuoja dėl aterosklerozės, fibromuskulinės displazijos arba traumos, o pseudoaneurizmas dažniausiai sukelia pankreatitai. Pagal klinikinę stadiją skiriamos asimptominės, simptominės ir plyšusios visceralinės aneurizmos. Pastarosios pasižymi ypač dideliu mirtingumu. Visceralinės aneurizmos dažniausiai pažeidžia blužnies arterijas, rečiau – kepenų, inkstų, ypač retai – kitas visceralines arterijas. Pagrindiniai diagnostikos iššūkiai – labai įvairi ir nespecifinė visceralinių aneurizmų klinika. Pagrindinės diagnostikos naujovės – didesnės raiškos ir erdvinės vaizdinių tyrimų atmainos. Planinis invazinis gydymas taikytinas, jei visceralinių aneurizmų diametras ≥ 2 cm, taip pat kai kurių išimčių atvejais – nepriklausomai nuo aneurizmos dydžio. Esant simptominėms aneurizmoms, intervencija turi būti atliekama neatidėliotinai, o plyšusių atvejais – skubiai. Minimaliai invaziniai gydymo metodai pamažu tampa pagrindiniai gydant visceralines aneurizmas. Ypač gerų rezultatų ateityje tikimasi gydant aneurizmas srovę nukreipiančiais stentais, kai jie taps prieinamesni.