MMP1 rs1799750 1G/2G genotype was found to play a significant role in the development of eAMD at the age of less than 65 years. IL-1β concentration was significantly higher in eAMD patients for MMP1 rs1799750 1G/1G genotype and MMP7 rs11568818 A/G genotype compared with control group subjects.

(1) Background. Breast cancer is the leading cancer type among women. Despite convenient diagnostics at early stages, there is a need for continuous monitoring to predict more aggressive or recurring breast cancer forms. The evidence suggests that the detection of genetic biomarkers could help in improving disease management and reduce mortality. Matrix metalloproteinases (MMPs) are a large family of enzymes that perform physiologically relevant functions and have the potential properties to be biomarkers for cancer assessment. We aimed to evaluate the contribution and association of single-nucleotide polymorphisms (SNPs) in MMP genes (MMP1, MMP2, MMP3, MMP7, MMP8, MMP9) with clinicopathological breast-cancer features. (2) Methods. In this study, 100 breast cancer patients were genotyped by polymerase chain reaction–restriction fragment length polymorphism methodology (PCR–RFLP). (3) Results. The presence of the MMP7 rs11568818 A allele was associated with lower chances for poorly differentiated breast cancer. The lower possibility for HER2-positive breast cancer was associated with the presence of the MMP9 rs3918242 C allele. (4) Conclusions. These results indicate that MMP7 rs11568818 and MMP9 rs3918242 are potential biomarkers for the anticipation of breast cancer aggressiveness.

Įvadas. Radioterapija yra vienas iš pagrindinių vėžio gydymo metodų, taikomų daugiau kaip pusei onkologinių pacientų. Manoma, kad pagrindinė onkologinės ligos pasikartojimo ir nesėkmingo gydymo priežastis yra vėžinių ląstelių atsparumas radioterapijai. Viena iš pagrindinių atsparumo radioterapijai priežasčių yra vėžinių ląstelių gebėjimas išvengti apoptozės. Manoma, kad ląstelės ciklas taip pat yra vienas iš procesų, turinčių reikšmės radioatsparumui. Šio tyrimo tikslas – įvertinti skirtingų krūties vėžio ląstelių linijų atsparumą radioterapijai, lyginant jų gyvybingumą, ląstelių pasiskirstymą tarp ciklo fazių ir apoptozės intensyvumą. Metodika. MCF-7 ir MDA-MB-231 ląstelių gyvybingumas buvo ištirtas, naudojant kolonijų formavimo testą. Ląstelės ciklo analizei buvo dažomos propidžio jodidu ir analizuojamos, naudojant tėkmės citometrą Muse Cell Analyzer. Apoptozės intensyvumui nustatyti naudotas aneksinas V ir Guava PCA tėkmės citometras. Rezultatai. Šiame tyrime nustatėme, kad MDA-MB-231 ląstelių gyvybingumas po radioterapijos poveikio buvo didesnis, nei MCF-7 ląstelių. Ciklo analizė parodė, kad po radioterapijos poveikio MCF-7 ląstelių ciklo sustabdymas vyko G0/G1 fazėje, o MDA-MB-231 ląstelių – G2/M fazėje. Po radioterapijos poveikio MCF-7 ląstelėse apoptozė prasidėjo anksčiau ir buvo intensyvesnė, o MDA-MB-231 ląstelės reagavo vėliau ir turėjo uždelstą apoptozinį atsaką. Išvados. MDA-MB-231 ląstelės buvo atsparesnės radioterapijai, negu MCF-7 ląstelės.

Constitutively activated JAK/STAT signaling pathway is a common feature of the BCR/ABL-negative classic myeloproliferative neoplasms (MPN). JAK2 small-molecule inhibitors have been proven to be clinically efficacious; however, they are not mutation-specific and competent enough to suppress neoplastic clonal haematopoiesis. There is a need for exploring new therapeutic strategies for MPN. Additional signaling systems, such as PI3K/Akt/mTOR and Hedgehog, are a potential treatment target. The aim of this study was to characterise and compare the effects of specific JAK/STAT, PI3K/Akt/mTOR, and Hedgehog signaling inhibitors in haematological cell cultures. JAK2 p.V617F mutated SET-2 and JAK2 wild-type UT-7 human cell lines were employed in our study. The effect of specific signaling pathway inhibitors was studied as time- and dose-response experiments. Viability was measured by trypan blue exclusion and alamarBlue assays. IC50 values were used to compare the effectiveness of inhibitors in decreasing cell viability. Independent sample t-test was used for statistical comparisons between experimental groups. p < 0.05 was considered significant. Our results indicate that all specific inhibitors progressively reduced the number of viable cells as the concentration and exposure duration increased. Inhibitors impaired the proliferation of JAK2 mutated cells at significantly lower doses compared to wild-type JAK2 cell line. These in vitro data indicate that JAK/STAT and alternative PI3K/Akt/mTOR and Hedgehog inhibitors have a potential anti-proliferative efficacy. Future studies, involving direct screening of PI3K/Akt/ mTOR, JAK/STAT, and Hedgehog signaling molecules activity, at gene and protein level in cell-based MPN model, are required.