This article re-conceptualizes Europeanization with a development theory based approach to assess changes in Lithuania after

Straipsnio objektas yra pokyčiai Lietuvoje ir jų vertinimas iš visuomenės ir elito perspektyvos. Todėl pirmojoje dalyje, naudojantis pokyčius ekonomikos, visuomenės ir valdymo srityse fiksuojančiais įvairiais rodikliais ir indeksais, yra apibūdinami pagrindiniai bendrieji pokyčiai Lietuvoje 2004–2014 m. Jie rodo sparčią Lietuvos ekonominę konvergenciją su Europos Sąjunga, didesnę aukštąjį ir vidurinį išsimokslinimą įgijusių Lietuvos gyventojų dalį ir pailgėjusius sveiko gyvenimo metus, tačiau taip pat stagnaciją daugumos struktūrinių ilgalaikę pažangą lemiančių rodiklių atžvilgiu. Straipsnyje taip pat nagrinėjama paskutinio dešimtmečio viešosios politikos kaita ir jos pokyčių šaltiniai. Daroma išvada, jog, nepaisant galimybių po 2004 m. nacionalizuoti viešosios politikos darbotvarkę, joje ir toliau svarbią vietą užima ES klausimai, o pokyčius viešojoje politikoje lyginant su laikotarpiu prieš stojant į ES, jie buvo mažesni. Antroji straipsnio dalis analizuoja, kaip pokyčius Lietuvoje vertina gyventojai ir elitas ir koks šių vertinimų santykis. Lietuvos politinio elito apklausos duomenys parodė, jog elitas didžiausius ir labai teigiamus pokyčius 2004–2014 m. mato esant valstybės tarnybos gebėjimų srityje ir įgyvendinant vienodo teisės aktų taikymo principą. Visuomenė pokyčius vertina pesimistiškiau, egzistuoja visuomenės ir elito vertinimų atotrūkis. Straipsnyje teigiama, kad pesimistines gyventojų nuotaikas lemia dėl ES paramos reikšmingai nepasikeitusi visuomenės nelygybės struktūra ir neišpildyti dideli gyventojų ekonominiai lūkesčiai. Be to, gavus ES struktūrinę paramą padidėjęs Lietuvos biudžetas dar paskatino valstybės užgrobimą ir korupciją, dėl kurių tikrojo ir įsivaizduojamo masto visuomenė yra pesimistiškesnė ir bendrųjų pokyčių atžvilgiu.

This article analyses the concept, content, and historical experiences of strategic planning in modern economic policy-making. It does so also through the analysis of the case of Lithuania, which has recently undergone transformation from the centrally planned to the fully functioning market economy and now faces new challenges as a member-to-be of the European Union. The central thesis of this article is that the long-term competitiveness of the Lithuanian economy will be determined by its micro or enterprise-level policies, which, according to the effectiveness of implementation, will much depend on the capacity of Lithuanian institutions to manage the dilemmas of EU industrial policy.

No abstract

No abstract