santraukaReikšminiai žodžiai: vaikai, peritoninė dializė, neinfekcinės komplikacijos. Neretai peritoninę dializę lydi neinfekcinės komplikacijos, tokios kaip išvarža, dializato pratekėjimas, peritoninės dializės kateterio obstrukcija, hemoperitoneumas, chyloperitoneumas. Šių komplikacijų išsivystymas lemia didesnes gydymo išlaidas, papildomas hospitalizacijas, peritoninės dializės nutraukimą bei neigiamai veikia vaikų gyvenimo kokybę, sergamumo ir išgyvenamumo rodiklius. Darbo tikslas -įvertinti vaikų, 1998-2013 metais gydytų peritonine dialize Vaikų ligoninėje, Vilniaus universiteto Santariškių klinikų filiale, neinfekcinių komplikacijų dažnį, rizikos veiksnius bei gydymo efektyvumą. Tyrimo medžiaga ir metodai. Į tyrimą įtraukti visi 1998-2013 m. peritonine dialize gydyti vaikai. Įvertinta pacientų lytis, vaikų amžius peritoninės dializės pradžioje, pagrindinė diagnozė, sąlygojusi galutinį inkstų nepakankamumą, gydymo peritonine dialize trukmė, neinfekcinių komplikacijų dažnis, rizikos veiksniai ir gydymo būdai. Rezultatai. Peritoninė dializė buvo taikyta 30 kartų 27 vaikams (16 berniukų). Peritoninė dializė vidutiniškai pradėta 7,4 ± 5,7 (8 d. -17,2 m.) metų amžiaus vaikams ir truko 22,6 ± 20,4 (0,5-72,5) mėnesio. Buvo diagnozuoti 22 neinfekcinių komplikacijų atvejai: devynios (30 proc.) pilvo sienos išvaržos, penki (16,7 proc.) dializato pratekėjimo, vienas (3,3 proc.) hemoperitoneumo, du (6,7 proc.) chyloperitoneumo, penki (16,7 proc.) kateterio obstrukcijos taukine. Vidutinis ligonių, kuriems išsivystė neinfekcinė komplikacija, amžius, kai buvo pradėta peritoninė dializė, -5,6 ± 5,6 metų, o vaikų, kuriems neišsivystė, -9,8 ± 4,9 metų (p < 0,05). Vaikams, kurie neturėjo neinfekcinių komplikacijų, peritoninė dializė truko 18,0 ± 17,4 mėnesio, o tiems, kuriems išsivystė neinfekcinė komplikacija, -26,7 ± 24,4 mėnesio (p > 0,05). Devyniolikai (63,3 proc.) ligonių buvo diagnozuoti 72 peritonitai, kurie dažniau išsivystė vaikams, turėjusiems neinfekcinių dializės komplikacijų (p < 0,05). Liga, sukėlusi inkstų funkcijos nepakankamumą, ir lytis neturėjo įtakos neinfekcinių komplikacijų išsivystymo dažniui. Pilvo sienos išvaržos ir kateterio obstrukcija taukine buvo gydytos chirurginiu būdu (63,6 proc.), o kitos komplikacijos -konservatyviai (36,4 proc.). Išvados. Neinfekcinės peritoninės dializės komplikacijos išsivysto daugiau negu pusei pacientų. Jos yra dažnesnės vaikams, kuriems peritoninė dializė buvo pradėta jaunesniame amžiuje. Neinfekcinės komplikacijos turi įtakos peritonitų išsivystymui. aBstract Key words: children, peritoneal dialysis, non-infectious complications. Introduction. Non-infectious complications, such as hernias, dialysate leakage, peritoneal dialysis catheter obstruction, hemoperitoneum, chyloperitoneum are associated with peritoneal dialysis (PD). These complications result in higher treatment cost, additional hospitalizations, and PD termination. Also non-infectious complications negatively affect children life quality, morbidity and mortality rates. The aim of this study was to evaluate P...

Adapted automated peritoneal dialysis, peritoneal membrane, fill volume, dwell time. Peritoneal dialysis (PD) is one of the renal replacement methods which use peritoneal membrane as a semi-permeable membrane for blood purification and ultrafiltration (UF). To decrease morbidity and mortality rates optimal treatment regiments must be selected. Adapted automated PD (APD-A) is two phase prescription treatment: small intraperitoneal volume (IPV) with short dwell time and large volumes with long dwell time. Larger IPV increase the peritoneal surface area available for the exchange and enable to achieve greater uremic toxins clearance. To avoid the consequences of large IPV intraperitoneal pressure (IPP) should be measured. Short dwell time maintain adequate UF and urea purification. Though UF, blood purification and dialysate reabsorption capacities are still individual for every patient so peritoneal equilibration test needs to be performed. APD-A is well tolerated PD modification which potentially has greater long term outcomes for a patient resulting from increased volume control, improved blood pressure, enhanced removal of nitrogenous waste products and reduced loss of protein stores. sAntrAukA Reikšminiai žodžiai: adaptuota automatinė peritoninė dializė, pilvaplėvės membrana, pripildymo tūris, ekspozicijos trukmė. Peritoninė dializė (PD) yra vienas inkstų pakaitinės terapijos metodų, kurio metu ultrafiltracija (UF) ir kraujo valymas vyksta per pusiau pralaidžią membraną-pilvaplėvę. Turi būti parinkti optimalūs gydymo režimai, siekiant sumažinti pacientų sergamumą ir mirtingumą. Adaptuota automatinė PD (APD-A) yra dviejų dalių procedūra, susidedanti iš mažo intraperitoninio tūrio (IPT) su trumpu ekspozicijos laiku bei didelio IPT su ilgu ekspozicijos laiku etapų. Didelis IPT padidina pilvaplėvės paviršiaus plotą pasikeitimui ir sudaro geresnį toksinių medžiagų klirensą. Siekiant išvengti padidinto IPT neigiamų pasekmių, reikia matuoti intraperitoninį spaudimą. Trumpi ekspozicijos periodai užtikrina gerą UF bei šlapalo pašalinimą. Kadangi pacientų UF, kraujo valymo, dializato reabsorbcijos galimybės yra individualios, reikėtų visiems atlikti pilvaplėvės ekvilibracijos testą. APD-A yra gerai toleruojamas PD metodas, kuris turi geresnius ilgalaikius gydymo rezultatus, nes jos metu yra užtikrinama skysčių pusiausvyra ir pagerinama kraujo spaudimo kontrolė, suintensyvėja azotinių produktų šalinimas, sumažinama baltymų atsargų netektis.

Reikšminiai žodžiai: toninė ribinė audiometrija, ypač aukštų dažnių audiometrija, klausos sutrikimas, triukšmas. Darbo tikslas. Įvertinti trumpos triukšmo ekspozicijos įtaką klausos sutrikimų atsiradimui naudojant toninę ribinę ir ypač aukštų dažnių audiometriją. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrime dalyvavo 20 studentų (tirta 40 ausų). Tiriamiesiems atliktos toninė ribinė (0,125–8 kHz) ir ypač aukštų dažnių (8–16 kHz) audiometrijos: prieš ir per 24 val. po triukšmo (110–125 dB) ekspozicijos. Atlikta anketinė apklausa iš 18 klausimų. Statistiniai skaičiavimai atlikti „Microsoft Excel“ programa. Rezultatai. Tirta 45 proc. vaikinų, 55 proc. merginų, vidutinis amžius – 23,2±1,3 metų. Ypač aukštų dažnių audiometrijos klausos slenksčių vidurkiai: prieš triukšmą 10,8 ± 14,8 dB, po triukšmo 12,6 ± 13,5 dB (p &lt; 0,05). Daugiau nei 3 valandas triukšme praleidusių asmenų (40 proc.) ypač aukštų dažnių audiometrijos rezultatų vidurkiai: prieš triukšmą 5,4 ± 9,9 dB, po triukšmo 7,7 ± 9,4 dB, (p &lt; 0,05). Moterims pastebėtas klausos pablogėjimas 8–16 kHz diapazone (prieš triukšmą 10,6 ± 14,9 dB, po triukšmo 13 ± 13,8 dB) (p &lt; 0,05). Vyrų ypač aukštų dažnių klausos slenksčių vidurkiai: prieš triukšmą 11 ± 14 dB, po triukšmo 12,1 ± 13,3 dB (p > 0,05). Po triukšmo ekspozicijos 65 proc. studentų jautė subjektyvius klausos sutrikimus. Jiems 8–16 kHz dažniuose pastebėtas klausos slenksčių pakilimas (p &lt; 0,05): prieš triukšmą 11,7 ± 16,1 dB, po triukšmo 13,5 ± 15 dB. Išvados. Ypač aukštų dažnių audiometrijos metodu nustatytas statistiškai patikimas klausos pablogėjimas po trumpos triukšmo ekspozicijos. Toninėje ribinėje audiometrijoje statistiškai patikimų klausos slenksčio pokyčių nebuvo rasta. Daugiau nei 3 valandas triukšme praleidusių asmenų klausos slenksčių pokyčio intervalai ypač aukštų dažnių diapazone yra didesni nei buvusių trumpiau. Moterims pastebimas ryškesnis klausos pablogėjimas nei vyrams. Asmenims, subjektyviai jautusiems klausos sutrikimus po triukšmo, audiometrinio tyrimo metu buvo nustatytas klausos slenksčio pakilimas.