Audiovizualinių vertimų tyrimų XXI a. pradžioje nuolat gausėja. Analizuojami įvairūs aspektai: subtitravimo, įgarsinimo, dubliavimo ypatumai, įvairi vertimo problematika. Kai kalbama apie meninių filmų vertimą, filmų veikėjų dialoguose aiškiai atsispindi šnekamosios ir rašytinės kalbos skirtis. Straipsnyje analizuojami dviejų prancūzų filmų vertimai į lietuvių ir rusų kalbas ("Banlieue 13" subtitrai ir "Banlieue 13. Ultimatum" įgarsintas vertimas). Pasirinktas žargono vertimo specifikos aspektas. Nekonvencionali filmo veikėjų kalba, pirma, yra nemenkas galvosūkis vertė-jui. Antra, Lietuvoje susiklosčiusi tam tikra vertimo tradicija -verčiant vengti pernelyg grubių žodžių ar pasakymų, nevartoti iš kitų kalbų atėjusių žargonizmų ar keiksmažodžių. Tikslinga lyginti vertimus į lietuvių kalbą su vertimais į rusų kalbą, nes rusų vertimo tradicija iš esmės yra mažiau varžoma kalbos konvencionalumo principų. Siekiama nustatyti, ar kalbamu atveju vertėjai buvo paveikti vertimo tradicijų ir ar tą įtaką iš dalies galėjo lemti techniniai suvaržymai, būdingi verčiant subtitravimui ir įgarsinimui. Be to, siekiama atsakyti į klausimą, ar verčiant žar-goną bendrine kalba nėra iškraipoma visa audiovizualinio kūrinio prasmė. ĮVADASVienas iš pagrindinių vaidybinio filmo ar serialo elementų yra dialogai. Jie atskleidžia veikėjų charakterius, nuotaikas, gali atskleisti socialinę padėtį, todėl kiekvienas žodis tampa svarbus, net jei tai keiksmažodis ar žargonizmas. Žargonas yra specifinė leksika, glaudžiai susijusi su kultūra, istorija, socialinėmis normomis. Vertėjui versti tokio pobūdžio leksiką yra nemenkas išbandymas, nes tenka rinktis: būti ištikimam originalui ar švelninti, ieškoti bendrinės kalbos žodžių. Sunkumų kyla ir dėl techninės audiovizualinio vertimo (toliau -AV) specifikos -riboto ženklų skaičiaus, replikos ilgio ir pan.