Reikšminiai žodžiai: autosominė dominantinė policistinė inkstų liga, a. renalis embolizacija, lėtinė inkstų liga. Policistinė inkstų liga – tai paveldima autosominė recesyvinė arba dominantinė liga, kuria sergant inkstuose susidaro daugybinės cistos. Cistos pakeičia normalią inksto struktūrą ir pusei sergančiųjų šis pažeidimas progresuoja iki lėtinės inkstų ligos galutinės stadijos. Tai ketvirta pagal dažnumą terminalinės stadijos inkstų ligos priežastis. Dėl cistų susidariusi nefromegalija riboja transplantacijos galimybes dėl vietos trūkumo pilvo ertmėje. Chirurginiai metodai, kaip nefrektomija ar cistų fenestracija, siūlomi šiai problemai spręsti, tačiau jie pasižymi gana didele komplikacijų rizika. Atsižvelgiant į didelį cistų skaičių, perkutaniniai būdai, kaip adatos aspiracija ar cistų sklerozavimas etanoliu, yra riboto naudojimo. Todėl inkstų arterijos embolizacija, remiantis studijų tyrimų duomenimis, yra efektyvi priemonė sumažinti ir pacientų jaučiamus simptomus, ir inkstų dydį apie 50 proc. per vienerius metus po procedūros. Šiame straipsnyje aprašomas klinikinis atvejis apie 55 metų vyrą, sergantį autosomine dominantine policistine inkstų liga ir jam atliktą dešiniojo inksto a. renalis embolizaciją, norint pasiekti inksto tūrio sumažėjimą. Po procedūros dvi dienas buvo padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, jaučiamas šono skausmas, kitų komplikacijų nepasitaikė. Praėjus trims mėnesiams po embolizacijos, kompiuterine tomografija nustatytas dešinio inksto tūris 66,47 proc., palyginti su dydžiu prieš procedūrą. Kartu straipsnyje pateikiamas a. renalis embolizacijos panaudojimas ir kitų šalių patirtis.

SANTRAUKAReikšminiai žodžiai: inkstai, pielonefritas, vaizdiniai tyrimai. Pielonefritas -dažna ir pavojinga inkstų liga. Tai yra infekcinis intersticinio inkstų audinio, kanalėlių, dažnai ir taurelių bei geldelių uždegimas. Jei nėra aiškių predisponuojančių veiksnių (anomalijų, akmenų), pielonefritas vadinamas pirminiu, jei jų yra -antriniu. Pagal eigą skirstomas į ūminį ir lėtinį. Lėtiniu pielonefritu vadinamas ilgai (6 mėnesius ar ilgiau) trunkantis uždegimas, kai yra priežasčių (inkstų anomalijų, akmenų), dėl kurių uždegimas negali liautis. Visi ūminiai inkstų pažeidimai, kurie sutrikdo jų funkciją ir gali pasibaigti nefrektomija, turi būti kuo greičiau diagnozuoti ir pradėti gydyti. Tobulėjant diagnostikai ir gydymo metodams, padaugėjo inkstų išsaugojimo galimybių, dažniau pasirenkama konservatyvaus gydymo strategija, atsisakant chirurginių intervencijų -tai pagreitina visišką pasveikimą pacientų, kuriems pažeisti inkstai. Dėl to labai svarbu greitai ir tiksliai nustatyti inkstų pažeidimo laipsnį, pasitelkiant į pagalbą radiologinius tyrimus, kurie per pastaruosius dešimtmečius labai patobulėjo. Nagrinėjamoje užsienio autorių literatūroje pateikiama kone viena nuomonė, kad inkstų kompiuterinės tomografijos tyrimas yra optimalus tiksliausiai pielonefrito diagnostikai, nes parodo galimas komplikacijas ir gretutines patologijas. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausius radiologinius radinius sergant ūminiu ir lėtiniu pielonefritu, aptarsime vaizdinių tyrimų reikšmę. Aprašomos patologijos iliustruojamos pavyzdžiais iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų radiologinių vaizdų archyvų.

Reikšminiai žodžiai: pamato branduoliai, magnetinio rezonanso tomografija, kompiuterinė tomografija, diferencinė diagnostika. Pamato branduoliai – simetriškos požievinės giliosios pilkosios medžiagos sankaupos galvos smegenyse, sudarančios ekstrapiramidinės sistemos pagrindą. Pagrindiniai pamato branduoliai yra uodeguotasis (nucleus caudatus) ir lęšinis (nucleus lentiformis), kurį sudaro kiautas (putamen) ir blyškusis kamuolys (globus pallidus). Pagrindinė pamato branduolių funkcija yra valingų judesių atlikimo (pradžios, amplitudės, greičio) kontrolė. Dėl to jų pažeidimas įprastai pasireiškia hipokinezija arba hiperkinezija. Esant dideliam pažeidimui, pastebimi ir kiti mažiau specifiški simptomai – nuo sąmonės sutrikimo iki komos. Šiame straipsnyje apžvelgiame pamato branduolių kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tomografijos vaizdus normos ir dažniausių, mažiau žinomų bei išskirtinių patologijų atvejais. Aprašomos patologijos ir būklės iliustruojamos pavyzdžiais iš Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų radiologinių vaizdų archyvo. Kompiuterinės tomografijos vaizduose pamato branduoliai yra izodensiniai smegenų žievės atžvilgiu, magnetinio rezonanso tomografijos sekose – izointensiniai smegenų žievės atžvilgiu. Blyškiojo kamuolio signalo intensyvumas gali būti kiek mažesnis nei kiauto. Senyvo amžiaus žmonėms dažnas normalus radinys yra hiperintensinis pamato branduolių T1, hipointensinis T2 sekos signalas, atsirandantis dėl fiziologinės kalcifikacijos ir geležies kaupimo. Signalo pokyčius taip pat gali sukelti hipoksija (pvz., hipoksinė išeminė encefalopatija arba apsinuodijimas anglies monoksidu), metabolinės ligos (hipoglikemija, hiperbilirubinemija, Leigh ir Vilsono ligos), mielino pažeidimas (Canavan liga, Krabbe lizosominė kaupimo liga, ekstra-pontinė mielinozė) ir kitos būklės (Wernicke encefalopatija, Creutzfeldt-Jakob liga, pirminė smegenų limfoma, smegenų toksoplazmozė ir kt.). Vienpusiai pokyčiai dažniau reiškia vietinį pažeidimą – insultą, tačiau taip pat gali būti neketoninės hiperosmosinės hiperglikemijos sindromo, Rasmuseno encefalito atvejais. Gali būti ir išimčių – vienpusiu pažeidimu gali pasireikšti ir sisteminės ligos. Diferencijuoti pamato branduolių radiologinius pokyčius yra sudėtinga, tačiau įmanoma pasinaudojus klinikine informacija bei prisiminus juos pažeidžiančių ligų spektrą. Svarbu nustatyti, ar pokyčiai vienpusiai, ar abipusiai. Abipusis pažeidimas yra dažnesnis, beveik visada lemia sisteminės ligos.