Adapting and providing quality services for people as they age is a common challenge across Europe. The perspective of older people is fundamental in a person-centred care approach. Expanding research at the European level that explicitly includes their views can offer a relevant contribution to the development of evidence-based guidelines that can be shared in education and training across health and social care professions. This study aimed to identify common meaningful dimensions of professional competence in health and social care emphasised by older people from six countries in different regions of Europe according to their experiences. A qualitative approach was chosen with a total of 95 semi-structured interviews conducted in Austria, Finland, Lithuania, Portugal, Turkey and UK, following a common topic guide. Participants in this study were aged 60 and above, and recruitment considered age, gender, level of education and living arrangements. Results identified a set of universal skills and practices that according to older people, health and social care professionals should meet. Competences at the interpersonal level were central in older people's discourses, and its core dimensions are anchored in relational, communication and socio-emotional skills of professionals. These findings reinforce the aspiration of establishing best practices in care that relies on the harmonisation of a competence framework that can be shared in the training and education of health and social care professionals across Europe and that voices older people's preferences, expectations and needs.

Raktažodžiai: pagyvenę ir seni žmonės, bendravimas, sveikatos ir socialinės priežiūros specialistai. SantraukaVisame pasaulyje vykstantis gyventojų senėjimo procesas apima ir Lietuvą. Senatvėje vyksta tam tikri fizniai ir pažintiniai pokyčiai, dauguma vyresnio amžiaus suaugusiųjų turi bent vieną lėtinę ligą. Sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugų kokybę lemia tiek organizaciniai, techniniai, finansiniai resursai, tiek itin svarbūs tarpasmeniniai faktoriai. Pagrindinės priežastys, sąlygojančios neigiamą požiūrį į senus asmenis, yra žinių trūkumas apie senė-jimo procesus ir menkas išprusimas apie vyresnio amžiaus asmenų kintančius poreikius, bendravimo ypatumus. Pusiau struktūruoto interviu forma buvo parengta, vykdant tarptautinį projektą ELLAN -European Later Life Active Network (Nr. 539547-LLP-1-2013-1-FI-ERASMUS-ENW). Dalyvaujant Lietuvos, Suomijos, Turkijos, Portugalijos, Austrijos tyrėjams parengta vieninga interviu forma, kuri buvo išversta į nacionalines kalbas. Šiame straipsnyje pristatomi Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai. Interviu apėmė tris pagrindines sritis: a) ryšio ir komunikavimo/bendravimo aspektai; b)savęs priežiūra kasdieniniame gyvenime; c) sveikatos ir socialinės priežiūros specialistų vizija. Iš viso tyrime dalyvavo 17 asmenų, kurių amžius siekė nuo 65 iki 82 metų (9 moterys ir 8 vyrai). Tyrime dalyvavę pagyvenę ir seni žmonės pokalbyje akcentavo tiek teigiamus, tiek neigiamus specialistų bendravimo bruožus ir pateikė tiek sėkmingo, tiek neefektyvaus bendravimo patirtis. Taikant tematinės analizės principus, pagal tiriamųjų pasakojimus, buvo išskirtos šešios didžiosios temos. Penkios iš didžiųjų temų buvo suskirstytos į mažąsias temas. Teminis laukas apėmė: a) bendravimo barjerų priežastis; b) socialinės nelygybės raišką; c) mokymo ir informavimo trūkumus; d) išorines prielaidas sveikimui; e) vidines prielaidas sveikimui; f) profesijų paveikslo viziją. Tyrime dalyvavę asmenys išsakė, jog specialistų neverbalinėje kalboje jiems svarbūs: akių kontaktas, šypsena, maloni veido išraiška. Neigiama tai, kad pastebėjo tolerancijos ir kantrybės stoką, kuri daž-niausiai pasireiškia kalbėjimo tono pakėlimu. Šie pavyzdžiai daugiausia atspindi gydytojų ir slaugytojų neigiamų emocijų raišką bendraujant su pagyvenusiais ir senais žmonėmis. Pasitaikė, kad jų vyresnis amžius menkina galimybes gauti iš gydytojų ir slaugytojų sveikatos priežiūros paslaugas. Palankumo siekimą, atsilyginant dovanomis specialistams, taip pat galima priskirti prie socialinės nelygybės raiškos. Tačiau šie tyrime dalyvausių pacientų samprotavimai iki galo gali būti neobjektyvūs, kadangi visuomenėje vyraujančios nuomonės apie papildomą atsilyginimą medikams rodo nebūtinai patirtį, bet ir požiūrį į šį fenomeną. Išryškėjo respondentų nuomonė, jog mokymo (konsultavimo) veikla nėra tinkamai realizuojama, kadangi trūksta individualaus požiūrio, sveikatos priežiūros specialistai (ypač gydytojai) per dažnai vartoja sunkiai suprantamus terminus, informacijos, susijusios su jų sveikata, yra pateikiama nepakankamai. Visi tyrime dalyvavę...

Statistikos duomenimis, kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 8 tūkst. miokardo infarkto atvejų. Po miokardo infarkto žmogaus organizmui nepajėgiant kompensuoti sutrikusios funkcijos, pastebimai pablogėja žmogaus veikla ir gyvenimo kokybė – pasireiškia negalia. Trinkant kraujotakai, pablogėja fizinio krūvio toleravimas, mažėja darbingumas, sunkiau pritapti prie aplinkos. Apžvelgus literatūrą ir norint pasiekti iškeltą tikslą, tyrimas atliktas fenomenologinio tyrimo metodo pagrindu. Duomenų rinkimui taikytas pusiau struktūrizuotas interviu. Interviu apėmė tris pagrindines sritis: asmenų, patyrusių MI, savarankiškumo, funkcinio aktyvumo ir požiūrio į save pokyčiai stacionarinio gydymo laikotarpiu ir namuose. Buvo sudarytas klausimynas. Su respondentais susitikta tris kartus. Visų trijų susitikimų metu kiekvieno asmens buvo prašoma atsakyti į keturis klausimus: 1. Kaip pasikeitė jūsų savarankiškumas kasdieninėje veikloje, ištikus miokardo infarktui? 2. Kaip pakito jūsų fizinis aktyvumas, atliekant įprastines kasdienines veiklas? 3. Kaip pakito jūsų požiūris į save ir savo veiklos galimybes, ištikus miokardo infarktui? 4. Kokią įtaką turės miokardo infarktas jūsų darbinei veiklai ir laisvalaikiui? Respondentams buvo užduodami nenumatyti iš anksto, tačiau asmenis išsamesniam pasakojimui atsiverti skatinantys klausimai. Tikslingoje tiriamųjų atrankoje buvo laikomasi šių reikalavimų: pirmas – dalyvauti apklausoje buvo kviečiami asmenys, kuriems diagnozuotas MI ne vėliau negu prieš 48 valandas, antras – asmenys, besigydantys LSMUL I kardiologijos skyriuje 2015 m. balandžio mėnesį, trečias – asmenys, kurie po stacionarinio gydymo vyksta į namus, ketvirtas – asmenys, visiškai suvokiantys situaciją ir besiorientuojantys aplinkoje, savyje ir laike. Iš viso tyrime dalyvavo 6 asmenys, kurių amžius nuo 45 iki 69 metų (amžiaus vidurkis 57,5 m.). Pacientams buvo paaiškinta apie tyrimą, jo tikslą, eigą ir paprašyta kontaktinio telefono numerio, kad būtų galima susisiekti ir susitarti dėl susitikimo išvykus iš stacionaro. Pokalbis su tiriamaisiais vidutiniškai trukdavo 10 minučių, pokalbiai buvo įrašinėjami į diktofoną, o po to, atliekant duomenų analizę, transkribuojami. Pirmieji du susitikimai vyko skyriuje, palatose, kuriose jie gulėjo. Trečiasis susitartoje vietoje, kurią buvo patogu pasiekti abiem pusėm. Pirmasis susitikimas vyko ne vėliau nei 48 val., kai pacientas buvo paguldytas į stacionarą. Antrasis – paciento išvykimo dieną iš stacionaro (stacionarizavimo vidurkis 7 dienos). Trečiasis – po 7-8 dienų, praleistų namuose. Tyrime dalyvavę asmenys kiekvieno interviu metu išskyrė, kaip keitėsi jų savarankiškumas, fizinis pajėgumas ir požiūris į save po miokardo infarkto, įvairiais sveikimo periodais. Pirminio kodavimo metu buvo išskirta daug potemių, kurios sugrupuotos į 15 potemių, sugalvojant joms tikslingus pavadinimus. Vėliau kiekviena potemė buvo priskirta 3 didžiosioms temoms: a) savarankiškumo kaita; b) fizinio pajėgumo pokyčiai; c) mintys, jausmai, emocijos. Tyrime dalyvavę asmenys per pirmas dvi paras po MI išsakė nejaučiantys didelių pokyčių savarankiškai atliekant kasdienines veiklas, bet pripažino, kad sunku realiai vertinti savo galimybes dėl fizinės veiklos stygiaus stacionare. Asmenys po MI dar gulėdami ligoninėje įvardijo jaučiantys nerimą dėl ateities, sveikatos pokyčius į blogąją pusę, vis dažniau apimančias abejones dėl veiklų atlikimo ateityje ir neigiamas mintis, aplankančias dėl užimtumo stokos. Sveikstant po MI tarp apklausoje dalyvavusiųjų išryškėjo tiek teigiamas, tiek neigiamas požiūris į save. Grįžus į namus, apklaustieji galėjo įvertinti, kad sumažėjo jų fizinis pajėgumas, priverčiantis juos rinktis lengvesnius darbus arba lėtinti veiklų atlikimo tempą. Taip pat daugeliui teko keisti laisvalaikio įpročius, renkantis pasyvesnes veiklas.

Šiuo metu išsėtine skleroze serga daugiau nei 2,5 milijono žmonių. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, viso pasaulio šalys pradėjo riboti kontaktus, todėl sergantiesiems išsėtine skleroze buvo sunkiau gauti gydymo paslaugas. Tyrimo tikslas – įvertinti nuotolių ergoterapijos užsiėmimų poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo kokybei ir savarankiškumui. Įvertinus sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo kokybę, nustatyta, kad tiriamųjų grupėje gyvenimo kokybės lygis yra vidutinis. Vertinant sergančiųjų kasdienę veiklą nustatyta, kad jiems reikalinga pagalba judėti lauke ir patalpoje, persikelti, maudytis vonioje (duše), rengtis, maitintis, atlikti namų ruošos darbus. Mažiausiai, pagal kasdienės veiklos vertinimo klausimyną, tiriamiesiems pagalbos reikia tokiose veiklose, kaip valgio gaminimas, sfinkterių kontrolė, asmeninis tualetas ir bendravimas. Po taikytų nuotolinių ergoterapijos užsiėmimų sergančiųjų išsėtine skleroze gyvenimo kokybė nepasikeitė, tačiau pagerėjo emocinė savijauta ir fizinė būklė. Nuotoliniai ergoterapijos užsiėmimai pagerino sergančiųjų bendrą savarankiškumą ir atskiras jo veiklas, tokias kaip namų ruoša, vonia (dušas), valgio gaminimas, asmeninis tualetas, rengimasis ir maitinimasis. Tiriamųjų nuotolinių užsiėmimų patirtis įvertinta teigiamai.

Tyrimo pagrindimas. Reumatoidinis artritas (RA) yra viena iš nepagydomų, negrįžtamai žmogaus kūną traumuojamų ligų, sutrikdančių žmogaus kasdienę veiklą. Sunkumai atliekant kasdienes užduotis yra viena iš pagrindinių problemų asmenims, sergantiems reumatoidiniu artritu. Ši lėtinė liga sukelia daug apribojimų įvairiose veiklose – pradedant nuo paprastos veiklos, susijusios su savęs ar namų aplinkos priežiūra, iki sudėtingesnių darbinių užduočių, kurios reikalauja didesnių asmens pastangų. Šie apribojimai turi įtakos ne tik savarankiškos veiklos efektyvumui, bet neigiamai veikia ir žmogaus emocinę būseną, socialinius santykius, gyvenimo kokybę. Tikslas – atskleisti moterų, sergančių reumatoidiniu artritu, savarankiškumo kasdienio gyvenimo veiklose patirtis. Metodai. Atliktas kokybinis tyrimas – interviu, kurio metu buvo apklaustos 3 moterys, sergančios reumatoidiniu artritu. Vidutinė moterų ligos trukmė – 15 metų. Amžiaus vidurkis – 56 metai. Interviu sudarė 7 klausimai, kuriais buvo aptariamos moterų savarankiškumo kasdienio gyvenimo veiklose patirtys, kai jos susirgo šia liga. Tyrimas atliktas 2017 metų vasario–balandžio mėnesiais. Kiekviena tiriamoji buvo apklausiama individualiai, pokalbis įrašomas diktofonu. Duomenys analizuoti taikant turinio analizę. Visi gauti duomenys pažodžiui transkribuojami, vėliau analizuojami, priskiriant subkategorijas, kurios vėliau grupuojamos į stambesnes. Interviu trukmė – nuo 30 minučių iki 1 valandos. Rezultatai. Rezultatai atskleidė, kad moterys dėl atsirandančių ligos simptomų turi šių kasdienio gyvenimo veiklų problemų: savęs priežiūros, apsirengimo, gaminantis maistą ir darbinės veiklos. Įžvalgos. 1) Moterų, sergančių reumatoidiniu artritu, kasdienės veiklos pokyčiai buvo šiose srityse: asmens higienos, apsirengiant ir nusirengiant, gaminant maistą, atsirado problemų maudantis, pečių srities skausmas, neleidžiantis atlikti norimų namų ruošos veiklų. 2) Pablogėjus sąnarių funkcinei būklei, kasdienės veiklos tampa skausmingos, atliekamos lėčiau ir reikalauja didesnių pastangų, atsiranda sunkumų suimti smulkius daiktus, juos išlaikyti. 3) Sergančiųjų reumatoidiniu artritu mėgstamų veiklų atlikimo trukmė dėl esamų simptomų sutrumpėja, tad moterys pasirenka priemones, kurios palengvina veiklų atlikimą. Raktažodžiai: reumatoidinis artritas, savarankiškumas, kasdienė veikla, patirtys, ergoterapija.