Statistikos duomenimis, kasmet Lietuvoje diagnozuojama apie 8 tūkst. miokardo infarkto atvejų. Po miokardo infarkto žmogaus organizmui nepajėgiant kompensuoti sutrikusios funkcijos, pastebimai pablogėja žmogaus veikla ir gyvenimo kokybė – pasireiškia negalia. Trinkant kraujotakai, pablogėja fizinio krūvio toleravimas, mažėja darbingumas, sunkiau pritapti prie aplinkos. Apžvelgus literatūrą ir norint pasiekti iškeltą tikslą, tyrimas atliktas fenomenologinio tyrimo metodo pagrindu. Duomenų rinkimui taikytas pusiau struktūrizuotas interviu. Interviu apėmė tris pagrindines sritis: asmenų, patyrusių MI, savarankiškumo, funkcinio aktyvumo ir požiūrio į save pokyčiai stacionarinio gydymo laikotarpiu ir namuose. Buvo sudarytas klausimynas. Su respondentais susitikta tris kartus. Visų trijų susitikimų metu kiekvieno asmens buvo prašoma atsakyti į keturis klausimus: 1. Kaip pasikeitė jūsų savarankiškumas kasdieninėje veikloje, ištikus miokardo infarktui? 2. Kaip pakito jūsų fizinis aktyvumas, atliekant įprastines kasdienines veiklas? 3. Kaip pakito jūsų požiūris į save ir savo veiklos galimybes, ištikus miokardo infarktui? 4. Kokią įtaką turės miokardo infarktas jūsų darbinei veiklai ir laisvalaikiui? Respondentams buvo užduodami nenumatyti iš anksto, tačiau asmenis išsamesniam pasakojimui atsiverti skatinantys klausimai. Tikslingoje tiriamųjų atrankoje buvo laikomasi šių reikalavimų: pirmas – dalyvauti apklausoje buvo kviečiami asmenys, kuriems diagnozuotas MI ne vėliau negu prieš 48 valandas, antras – asmenys, besigydantys LSMUL I kardiologijos skyriuje 2015 m. balandžio mėnesį, trečias – asmenys, kurie po stacionarinio gydymo vyksta į namus, ketvirtas – asmenys, visiškai suvokiantys situaciją ir besiorientuojantys aplinkoje, savyje ir laike. Iš viso tyrime dalyvavo 6 asmenys, kurių amžius nuo 45 iki 69 metų (amžiaus vidurkis 57,5 m.). Pacientams buvo paaiškinta apie tyrimą, jo tikslą, eigą ir paprašyta kontaktinio telefono numerio, kad būtų galima susisiekti ir susitarti dėl susitikimo išvykus iš stacionaro. Pokalbis su tiriamaisiais vidutiniškai trukdavo 10 minučių, pokalbiai buvo įrašinėjami į diktofoną, o po to, atliekant duomenų analizę, transkribuojami. Pirmieji du susitikimai vyko skyriuje, palatose, kuriose jie gulėjo. Trečiasis susitartoje vietoje, kurią buvo patogu pasiekti abiem pusėm. Pirmasis susitikimas vyko ne vėliau nei 48 val., kai pacientas buvo paguldytas į stacionarą. Antrasis – paciento išvykimo dieną iš stacionaro (stacionarizavimo vidurkis 7 dienos). Trečiasis – po 7-8 dienų, praleistų namuose. Tyrime dalyvavę asmenys kiekvieno interviu metu išskyrė, kaip keitėsi jų savarankiškumas, fizinis pajėgumas ir požiūris į save po miokardo infarkto, įvairiais sveikimo periodais. Pirminio kodavimo metu buvo išskirta daug potemių, kurios sugrupuotos į 15 potemių, sugalvojant joms tikslingus pavadinimus. Vėliau kiekviena potemė buvo priskirta 3 didžiosioms temoms: a) savarankiškumo kaita; b) fizinio pajėgumo pokyčiai; c) mintys, jausmai, emocijos. Tyrime dalyvavę asmenys per pirmas dvi paras po MI išsakė nejaučiantys didelių pokyčių savarankiškai atliekant kasdienines veiklas, bet pripažino, kad sunku realiai vertinti savo galimybes dėl fizinės veiklos stygiaus stacionare. Asmenys po MI dar gulėdami ligoninėje įvardijo jaučiantys nerimą dėl ateities, sveikatos pokyčius į blogąją pusę, vis dažniau apimančias abejones dėl veiklų atlikimo ateityje ir neigiamas mintis, aplankančias dėl užimtumo stokos. Sveikstant po MI tarp apklausoje dalyvavusiųjų išryškėjo tiek teigiamas, tiek neigiamas požiūris į save. Grįžus į namus, apklaustieji galėjo įvertinti, kad sumažėjo jų fizinis pajėgumas, priverčiantis juos rinktis lengvesnius darbus arba lėtinti veiklų atlikimo tempą. Taip pat daugeliui teko keisti laisvalaikio įpročius, renkantis pasyvesnes veiklas.