Background Atrial fibrillation (AF) is a major risk factor for ischemic stroke. It is important to verify the effect of AF on the outcomes of stroke. Objective To compare stroke severity and outcomes regarding stroke victims with and without AF. Methods Analysis of the medical data (including age, sex, stroke type, localization, treatment method, severity and outcomes of the stroke (according to the National Institutes of Health Stroke Scale (NIHSS) score, Barthel index score, death), antithrombotic treatment) of 200 stroke patients (100 with AF, 100 without AF). Results Patients with AF were older than non-AF patients (76.19 ± 9.4 vs. 66.99 ± 11.7, p<0.001), there were more women among them (63 vs. 39, p=0.01). 53 patients with AF had used anticoagulants (AC) before stroke (most of them were used ineffectively), 99 had had indications to use them. The distribution of the type of the stroke did not differ significantly between groups. AF patients had stroke in the area of the brain supplied by the carotid artery more often (95% vs. 78%, p<0.001). Initial stroke severity (p=0.006), NIHSS after thrombolysis (p=0.008), NIHSS 7 days after thrombolysis (p=0.01) was higher in AF patients; Barthel index score (p=0.194) and mortality (p=0.323) did not differ. Conclusion Patients with AF experienced more severe strokes and presented higher neurologic deficits than patients without this condition. Nevertheless, the mortality and patients' final functional status did not differ. AC usage in patients with AF did not alleviate neurologic deficits and stroke outcomes possibly due to their insufficient usage.

Straipsnyje aprašomas klinikinis atvejis, kai buvo įtar­tas perikarditas, tačiau gydymo eigoje nustatytas inkstų vėžys ir lėtinė išeminė širdies liga. 61 m. pacientas, ser­gantis arterine hipertenzija, prieširdžių virpėjimu, 2 tipo cukriniu diabetu, skundėsi keletą mėnesių varginančiu maudžiančiu krūtinės skausmu, progresuojančiu dusuliu nedidelio fizinio krūvio metu, bendru silpnumu po per­sirgtos sunkios formos COVID-19 infekcijos ir ženkliu svorio kritimu. Planuota atlikti vainikinių arterijų angio­grafiją, tačiau procedūra kelis kartus atidėta dėl persistuo­jančios anemijos ir padidėjusių uždegiminių biožymenų. Širdies echoskopijoje stebint skysčio kiekį perikardo ertmėje, pacientas stacionarizuotas, įtarus ūminį peri­karditą. Atsako į antibakterinį ir priešuždegiminį gydymą po 6 dienų negauta. Išliekant anemijai ir padidėjusiems uždegiminiams biožymenims, plėtota diferencinė dia­gnostika. Atlikus pilvo echoskopiją, nustatytas navikas kairiajame inkste. Įvertinus pilvo kompiuterinės ir ma­gnetinio rezonanso tomografijos tyrimų rezultatus, įtarta metastazė kepenyse. Atliktose inksto ir kepenų židinio biopsijose patvirtinta inksto šviesiųjų ląstelių karcinoma, kepenyse − kaverninė hemangioma. Atliktoje vainikinių arterijų angiografijoje nustatyta trijų vainikinių arterijų liga. Perkutaninė koronarinė intervencija atlikta be kom­plikacijų, ligoniui numatytas chirurginis inksto vėžio gydymas. Daroma išvada, kad skausmo sindromas yra lėtinės išeminės širdies ligos, skystis perikarde – širdies nepakankamumo, o uždegiminių rodiklių padidėjimas – onkologinio proceso išraiška.