Viena iš esminių nuosekliojo vertimo proceso dalių -žymėjimasis. Vertėjas pasižymi kalbėtojo produkuojamo teksto turinį, kad galėtų kalbėtojo pranešimą perteikti kita kalba. Straipsnio tikslas -nustatyti ir aprašyti teksto glaudinimo strategijas, kurias pasitelkdami vertėjai šį turinį gali pasižymėti kuo glausčiau. Straipsnyje pristatomas empirinis šių strategijų tyrimas ir kokybinė eksperimentu surinktų šešių užrašų tekstų analizė. Nustatyta, kad vertėjai, nuosekliai versdami iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą, žymisi pasitelkdami dvi teksto glaudinimo strategijas: elipsę ir transformaciją. Remiantis Danielio Gile'io pastangų modeliu (Gile 1997; Gile 2009, 157-190) aptariami šių strategijų pranašumai ir trūkumai ekonomiškumo atžvilgiu. Daroma išvada, kad teksto glaudinimo strategijų pasirinkimas gali priklausyti nuo vertėjo turimų kognityvinių išteklių. EKONOMIŠKUMAS VERTĖJO UŽRAŠUOSENuo tada, kai vertėjams prireikė nuosekliai versti kelių minučių ir ilgesnes kalbas, vertėjo užrašai tapo neatsiejama klasikinio nuosekliojo vertimo (toliau -NV) dalimi (Pöchhacker 1998, 367). Vertėjo užrašai -tai tekstas, kurį vertėjas žymisi klausydamasis originalo teksto (toliau -OT), ir kurį iš karto po to perteikia kita -vertimo -kalba. Nors vertėjo užrašai yra individualūs, skirti tik pačiam jų autoriui ir jiems netaikomos griežtos žymėjimosi taisyklės, užrašų pobūdį iš dalies riboja jų paskirtis ir žymėjimosi sąlygos. Dažnai vertėjo užrašai vadinami atminties pagalbine priemone, atminties ramsčiu (Seleskovitch, Haas 1988, 41; Minjar-Beloručev 1969, 4; Pöchhacker 1998, 367). Vertėjui pravartu pasižymėti kuo daugiau informacijos, kad galėtų "atlaisvinti atmintį" ir versti kuo nuosekliau, išsamiau ir tiksliau. Kita vertus, žymėjimąsi veikia tai, kad jis vyksta vienu metu klausantis ir suvokiant OT. Kalbėtojo tempas paprastai verčia vertėją žymėtis greitai ir trumpai, kitaip jis nesuspėtų pasižymėti išsakomos informacijos. Dėl šių dviejų veiksnių -siekio pasižymėti kuo daugiau turinio ir būtinybės žymėtis greitai,