No abstract

Straipsnyje aprašoma geroji patirtis pildant pacietų slaugymo stacionare istorijas Klaipėdos universiteti­nėje ligoninėje. Nagrinėjami ir lyginami su užsienio autoriais slaugymo istorijos pildymo pagrindiniai principai, kokius pokyčius ir patirtis teko išgyventi slaugos specialistams ir slaugos vadovams. Akcentuo­jama slaugytojų atsakomybė ir slaugymo istorijos vai­dmuo, siekiant teikti kokybiškas slaugos paslaugas.

Slauga – tokia pat svarbi sudėtinė sveikatos priežiūros proceso dalis kaip diagnostika ir gydymas. Ligoni­nėse teikiama daug įvairių slaugos paslaugų, todėl slaugos kokybei užtikrinti skiriamas ypatingas dėme­sys. Slaugytojų darbas yra kryptingas ir nuoseklus, atliekamas turint aiškų tikslą, naudojant tinkamiausius veiklos metodus. Tinkamą slaugą garantuoja tik geras jos organizavimas ir tvirti slaugos mokslo bei prakti­kos pagrindai. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO) asmens sveikatos priežiūra yra slaugos esmė, o būdas, kaip slaugytojas tai atlieka, yra slaugos pro­ceso esmė. Paciento priežiūra reikalauja apgalvotos, organizuotos veiklos. Holistinė nuostata į žmogaus sveikatą žvelgti kaip į visumą skatina atsisakyti ruti­ninio požiūrio vertinti slaugos kokybę kaip tinkamai atliktų procedūrų kompleksą. Slaugos kokybė yra glaudžiai susijusi su sveikatos priežiūros veiksmingumu. Tai vienas pagrindinių elementų pacientų sveikatos priežiūroje. Siekiant užtikrinti nuolatinį slaugos proceso palaikymą ir veiksmingumą, Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovybė ne rečiau kaip vieną kartą per metus atlieka vadovybinę vertinamąją analizę. Vertinamosios ana­lizės metu nustatomos gerinimo galimybės, poreikis keisti kokybės vadybos sistemą (KVS), įvertinama kokybės politika bei matuojami kokybės tikslai. Nustatydama tikslus, ligoninės vadovybė atsižvelgia į paciento poreikius, vadovybės vertinamosios anali­zės rezultatus, pacientų pasitenkinimą, gerinimo ga­limybes bei išteklių poreikį. Šie tikslai yra suderinti su ligoninės kokybės politika.

Darbo tikslas: ištirti ir įvertinti pacientų griuvimų šalies ligoninėse patirtį, nuomonę dėl griuvimų priežasčių ir rizikos veiksnių, prevencijos galimybių bei jų patirties ir nuomonės pokyčius. Tęstinis tyrimas vykdytas 2011-2012 m. ir 2016-2017 m. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Apklausti 289 griuvimų patirtį įvairiose šalies ligoninėse turintys pacientai. Naudotas šiam tikslui sudarytas klausimynas. Išskirtos dvi pacientų grupės su didesne ir mažesne griuvimų patirtimis. Tirta griuvimų priežastys, rizikos veiksniai, prevencijos krypčių ir priemonių taikymo galimybės ir jų veiksmingumas. Išvados. Pacientų išsilavinimas, lytis bei gyvenamoji vieta esminės įtakos pacientų griuvimų dažniui neturėjo, išskyrus amžių, kuris turėjo įtakos pacientų griuvimams dėl eisenos ir pusiausvyros sutrikimų, galvos svaigimo (vyresnio amžiaus pacientai dėl šių priežasčių griuvimus patyrė dažniau). Per penkerius metus dažniausios pacientų griuvimų Lietuvos ligoninėse priežastys nepasikeitė ir, jų nuomone, tai galvos svaigimas, pusiausvyros bei eisenos sutrikimai. Dažniausi pacientų griuvimų ligoninėse rizikos veiksniai, apklaustųjų nuomone, yra sutrikusi judėjimo ir atramos sistema, nervų sistemos sutrikimai, buvę griuvimai praeityje, psichologinės priežastys. Pacientai, turintys didesnę griuvimų ligoninėse patirtį, dažniau patiria griuvimus, labiau akcentuoja visų rizikos veiksnių įtaką griuvimams. Pacientai, nepriklausomai nuo jų griuvimų ligoninėse patirties, teigiamai vertino visas griuvimų prevencijos priemones, nurodydami, kad visos jos Lietuvos ligoninėse buvo taikomos. Veiksmingesnėmis griuvimų prevencijos priemonėmis pacientai įvardijo jų ir jų artimųjų mokymą bei instruktavimą, aplinkos sutvarkymą, bendravimą ir patarimus.

Tyrimo tikslas − išanalizuoti slaugytojų darbo patirties ir intraveninių injekcijų komplikacijų sąsajas. Vykdyta anoniminė apklausa raštu. Tyrimo metu apklausti 185 slaugytojai, dirbantys įvairaus profilio sveikatos priežiūros įstaigose. Duomenys apdoroti IBM SSPS 23.0 statistikos programų paketu. Atlikta kiekybinių kintamųjų dažnių ir vidurkių analizė. Apskaičiuotas tyrimo duomenų dažnis (n), jo procentinė išraiška (proc.), vidurkis ir standartinis nuokrypis. Dviejų nepriklausomų kintamųjų palyginimams buvo naudojamas Mann-Whitney testas. Ryšiams nustatyti buvo naudojamas Spearman koreliacijos koeficientas (r) ir jo reikšmingumas (p). Statistinis hipotezių reikšmingumas patvirtintas, kai p≤ 0,05. Tyrimo metu nustatyta, kad slaugytojams, turintiems daugiau nei 10 metų darbo patirties, atliekant intravenines injekcijas, komplikacijų pasitaiko rečiau, nei mažiau patirties turintiems slaugytojams. Tyrimo rezultatai parodė, kad slaugytojai, dirbantys vienoje srityje ne mažiau kaip 20 metų, naudoja intuiciją ir analitinį bei kritinį sprendimų priėmimo būdą. Slaugytojams, kurių darbo patirtis iki penkerių metų, sudėtingiau atlikti intravenines injekcijas kritinėse situacijose, vertinti paciento būklę ir galimas intraveninių injekcijų komplikacijas. Šio tyrimo rezultatai padėjo nustatyti intraveninių injekcijų komplikacijų ryšį su slaugytojų darbo patirtimi, kad būtų galima išvengti komplikacijų ar sumažinti jų skaičių. Patirties veiksnys parodo kokybinį pradedančio ir patyrusio slaugytojo skirtumą, todėl į profesinę patirtį turi būti atsižvelgiama sprendimų priėmimo procese.