Šoninė amiotrofinė sklerozė – tai neurodegeneracinė liga, kuri pasireiškia progresuojančiu raumenų paralyžiumi (13). Vyrai šia liga serga šiek tiek dažniau nei moterys (14). Dažniausiai liga pasireiškia 58 – 63 gyvenimo metais ir tik apie 5% ligos atvejų prasideda iki 30 metų amžiaus (13). Sergant šonine amiotrofine skleroze daugėja nefunkcionuojančių raumenų (10), todėl fiziniai pratimai yra svarbūs siekiant sumažinti raumenų atrofiją bei išsaugoti mobilumą (5). Tyrimo tikslas – nustatyti valingos ir nevalingos jėgos bei antropometrinių rodiklių kaitą taikant kineziterapiją sergant šonine amiotrofine skleroze. Tyrime dalyvavo moteris, serganti šonine amiotrofine skleroze,liga diagnozuota 23 gyvenimo metais. Pacientė tyrime dalyvavo savanoriškai. Prieš tyrimą tiriamoji buvo supažindinta su ištyrimo protokolu bei tyrimo eiga, taip pat gautas raštiškas tiriamosios sutikimas. Tyrimo metu pacientei 5 mėnesius taikyta kineziterapija salėje, užsiėmimai vykdavo 4 kartus per savaitę, 45 minutes. Praėjus 5 mėnesiams buvo atliktas tyrimas ir pradėta taikyti kineziterapija vandenyje. Užsiėmimai vandenyje vyko 2 mėnesius, 1 kartą per savaitę ir trukdavo 45 minutes. Bendras užsiėmimų skaičius – 88. Išvados. Kūno masės indeksas ir kūno riebalų kiekis taikant kineziterapiją vandenyje mažėjo labiau nei po kineziterapijos salėje. Kineziterapija salėje ir vandenyje padidino vienkartinio susitraukimo jėgą, tačiau 20Hz ir 100Hz izometrinė jėga mažėjo. Kineziterapija vandenyje padidino maksimalią valingą jėgą ir maksimalios valingos jėgos centrinės aktyvacijos koeficientą, o maksimalios valingos jėgos nuovargio indeksas po kineziterapijos salėje mažėjo labiau nei taikant kineziterapiją vandenyje.

Tikslas − apžvelgti fibrinogeno koncentrato panaudojimą dauginę traumą patyrusiems pacientams, remiantis pu­blikuotais moksliniais šaltiniais. Nustatyta, kad Europoje dažniausiai dauginių traumų pa­tiriama eismo įvykiuose [6]. Šių įvykių metu pagrindinė mirties priežastis − nekontroliuojamas kraujavimas. Tai viena iš išvengiamų mirties priežasčių, kai laiku skiriama kraujavimo kontrolė, siekiant palaikyti optimalią audinių perfuziją [4]. Viena iš pagrindinių kraujavimo stabdymą sutrikdančių ir pacientų išgyvenamumo prognozę blogi­nančių priežasčių yra ūminė koaguliopatija [5]. Traumos sukeltos koaguliopatijos korekcija, skiriant alogeninius kraujo produktus ir taip kompensuojant trūkstamus kre­šėjimo komponentus, yra vienas iš esminių tikslų, gy­dant daugines traumas patyrusius pacientus [1]. Tyrimų rezultatai parodė, kad fibrinogenas yra pagrindinis kre­šėjimo faktorius, reikalingas kraujavimo stabdymui bei pirmasis, kurio koncentracija ryškiai sumažėja krauja­vimo metu [2]. Mokslininkų teigimu, ankstyvas fibrino­geno koncentrato panaudojimas pacientams, patyrusiems daugines traumas ir dėl to netekusiems daug kraujo, gali sumažinti mirties riziką bei pagerinti baigtį [2]. Tyrimai rodo, kad fibrinogeno koncentrato panaudojimas suke­lia trumpalaikį (<6 val.) krešėjimo faktorių padidėjimą, todėl koncentrato naudojimas nesukelia didesnės trom­bogenezės rizikos ir yra saugus naudoti [2].

Sukeliant bendrąją nejautrą, siekiama, kad pacientas iš­liktų nesąmoningas visos planuojamos intervencijos metu [8]. Paciento sąmoningumas anestezijos metu gali sukelti tokius psichologinius sutrikimus, kaip nerimas ar potrau­minio streso sindromas [4]. Medikamentai, kurie sukelia anestezinį miegą, veikia smegenis. Norint tiksliai įver­tinti anestezijos gylį, auksiniu standartu laikomi pokyčiai elektroencefalogramoje (EEG) [8]. Klinikinėje praktikoje dažniausiai naudojamas bispektrinio indekso monitorius (BIS). Atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad stebint BIS reikšmes operacijos metu, skiriamos anestetikų dozės sumažėja iki 27 proc. ir mažėja intraoperacinio pacientų sąmoningumo rizika [9].