BackgroundAmong patients with heart disease, depression and anxiety disorders are highly prevalent and persistent. Both depression and anxiety play a significant role in cardiovascular disease progression and are acknowledged to be independent risk factors. However, there is very little gender-related analysis concerning cardiovascular diseases and emotional disorders.ObjectiveWe aimed to evaluate depression and anxiety levels in patients suffering from myocardial infarction [MI] within the first month after the MI and to assess the association between cardiovascular disease risk factors, demographic indicators and emotional disorders, as well as to determine whether there are gender-based differences or similarities.MethodsThis survey included demographic questions, clinical characteristics, questions about cardiovascular disease risk factors and the use of the Hospital Anxiety and Depression Scale [HADS]. All statistical tests were two-sided, and p values < 0.05 were considered statistically significant.ResultsIt was determined that 71.4% of female and 60.4% of male patients had concomitant anxiety and/or depression symptomatology (p = 0.006). Using men as the reference point, women had an elevated risk of having some type of psychiatric disorder (odds ratio, 2.86, p = 0.007). The HADS-D score was notably higher in women (8.66 ± 3.717) than men (6.87 ± 4.531, p = 0.004). It was determined that male patients who developed depression were on average younger than those without depression (p = 0.005).ConclusionsWomen demonstrated an elevated risk of having anxiety and/or depression disorder compared to men. Furthermore, depression severity increased with age in men, while anxiety severity decreased. In contrast, depression and anxiety severity was similar for women of all ages after the MI. A higher depression score was associated with diabetes and physical inactivity, whereas a higher anxiety score was associated with smoking in men. Hypercholesterolemia was associated with both higher anxiety and depression scores, and a higher depression score was associated with physical inactivity in women.

More than a half of the patients with acne who participated at the study had comorbid emotional disorders. Anxiety was the most prevalent sign, 1.7-fold more prevalent than depression and threefold more prevalent than suicidal ideation. Depression was prevalent in more than every fourth responder and suicidal ideation afflicted every eighth acne patient. More than 90% of the patients had impaired life quality.

Background/Objective: Skin diseases, especially those with visible manifestation, are considered to cause a major influence on global mental health. Therefore, we determined the prevalence and severity of anxiety, depression, and suicidal ideation in a large sample of patients with facial dermatoses, namely acne, rosacea, folliculitis, and perioral dermatitis. Methods: The mental health of patients with facial dermatoses and respective controls was assessed using the Hospital Anxiety and Depression Scale and questions concerning suicidal ideation. Results: The study included 543 patients with facial dermatoses and 497 healthy individuals. Anxiety was present in 37.6% of the patients (14.9% of controls), depression in 21.7% (6.8%), and suicidal thoughts in 9.8% (3.2%) (p < 0.001). Acne patients demonstrated the highest anxiety and depression subscale scores (mean ± standard deviation: 7.1 ± 0.25, 95% confidence interval (CI): 6.58–7.56; controls: 5 ± 0.23, 95% CI: 4.57–5.49). In rosacea 30% of the patients had depression symptoms (adjusted odds ratio (OR): 7.216, 95% CI: 4.122–12.632, p < 0.001), while in folliculitis patients 15.4% (OR: 3.138, 95% CI: 1.241–7.936, p = 0.016) had suicidal thoughts. Patients with anxiety symptoms and suicidal thoughts were on average younger than those without (28.3 ± 0.76 vs. 31.2 ± 0.66 years, p = 0.001 and 25.3 ± 0.98 vs. 30.5 ± 0.55 years, p = 0.007, respectively). Conclusion: Acne and rosacea are associated with anxiety, depression, and suicidal ideation in Lithuanian patients. Younger patients are more prone to report such symptoms than older ones.

Tyrimo tikslas. Nustatyti savižudybinio elgesio paplitimo ir prevencijos ypatumus XX amžiaus pirmoje pusėje. Tyrimo metodai ir objektas. Taikytas analitinis tyrinėjimų metodas remiantis mokslinių darbų paieška, kritine straipsnių analize ir pateiktos interpretacijos. Pagrindinis tyrimo objektas buvo moksliniai straipsniai, paskelbti Lietuvos mokslo leidiniuose XX a. pirmoje pusėje. Tyrimo rezultatai ir išvados. Atlikus temos apie savižudybes paiešką Lietuvos mokslo žurnaluose buvo rastos 9 publikacijos: du straipsniai apie originalius mokslinius savižudybių tyrimus, du straipsniai apie atliktą praktinį darbą, keturi apžvalginiai ir informaciniai straipsniai, viename pateiktas teorinis savižudybių rizikos faktoriaus aptarimas. Straipsnius apie savižudybę skelbė įvairių profesijų mokslininkai: keturi psichiatrai, du patologoanatomai ir teismo medikai, po vieną straipsnį vidaus ligų gydytojas, chirurgas ir teisininkas. Nusižudymų skaičius Lietuvoje XX amžiaus pirmoje pusėje buvo vienas mažiausių Europoje, pvz., 1929 m.: Lietuvoje – 9 /100 000 gyv., Austrijoje – 39,9, Vokietijoje – 33,2, Vengrijoje – 29,0, Šveicarijoje – 26,1, Japonijoje – 24,5, Prancūzijoje – 24,5, Danijoje – 24,5, Didžiojoje Britanijoje – 17,6, Švedija – 15,0, Italijoje – 9,5. Populiariausias savižudybės metodas buvo nusinuodijimas – 41,0% (daugiausia actu), pasikardavo – 19,6%. Taigi mechaniškos savižudybės priemonės buvo mažiau populiarios. Tarp mėginančių nusižudyti tris kartus daugiau buvo moterų. Daugiausia mėgino žudytis 20–29 metų amžiaus – 56%. Vienas iš siūlomų prevencijos būdų buvo toks: actas turi būti pardavinėjamas ūkio reikalams ne koncentruoto pavidalo, bet skiedinys, ne stipresnis kaip 30%; kitas – sustiprinti jaunimo charakterį gyvenimo kovai, t. y. svarbus mokyklos ir bažnyčios vaidmuo; trečias – kiekviename mieste įsteigti savižudybių prevencijos biurus ir kt. Pateikta įvairi informacija apie epidemiologinius, klinikinius, visuomeninius, prevencinius ypatumus, būdingus to meto ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Galima patikimai teigti, kad Lietuvoje savižudybinis elgesys buvo mažiau paplitęs negu daugelyje pasaulio šalių. Žemas savižudybių rodiklis rodo, kad lietuviai neturėtų būti genetiškai nulemta savižudybiniam elgesiui tauta.

Darbo tikslas. Nustatyti aknės įtaką ja sergančių pacientųemocinei būklei - nerimastingumui, depresiškumuiir savižudiškoms mintims bei gyvenimo kokybei– ir tai palyginti su kontroline grupe.Darbo metodika. 2016 – 2017 m. atliktame tyrimebuvo analizuojamos dvi asmenų grupės: akne sergantyspacientai ir kontrolinė grupė, kurią sudarė odosliga nesergantys žmonės. Abi grupės dalyvavo anoniminėjeanketinėje apklausoje, kurią sudarė: sociodemografiniaiklausimai, adaptuota Lietuvai „Nerimo irdepresijos skalė“, dermatologinė gyvenimo kokybėsindekso anketa, klausimas apie savižudybines mintis.Rezultatai. Tirti 566 asmenys: 283 (217 moterų ir 66vyrai) sergantys akne ir 283 (220 moterų ir 63 vyrai)sveiki asmenys. Sergančiųjų grupėje gyvenimokokybė pakenkta – 96,8 % tiriamųjų, kontrolinėje –16,3 % asmenų, p &lt; 0,001. Nerimo sutrikimas nustatytas38,2 % pacientų ir 15,9 % nesergančių asmenų,p &lt; 0,001. Depresijos sutrikimas nustatytas 21,9 %pacientų ir 6 % nesergančių asmenų, p &lt; 0,001. Savižudybiniųminčių teigė turintys 12 % pacientų ir3,5 % nesergančių asmenų, p &lt; 0,001.Gyvenimo kokybės skalės balų vidurkis aknės grupėjebuvo 11 ± 0,34, o kontrolinėje grupėje – 0,55 ±0,06, p &lt; 0,001. Nerimo skalės balų vidurkis buvo7,1 ± 0,25 aknės grupėje ir 4,25 ± 0,18 kontrolinėjegrupėje, p &lt; 0,001; atitinkamai depresijos – 5 ± 0,23bei 2,3 ± 0,13, p &lt; 0,001.Išvados. Aknė reikšmingai daro neigiamą įtaką emocineipacientų būklei: 2,4 karto padidina nerimo dažnį, 3 kartus padidina depresijos bei savižudybiniųminčių dažnį ir 6 kartus dažniau pablogina gyvenimokokybę.