No abstract

No abstract

Klimato kaita: socialinio rizikos suvokimo ir žiniasklaidos diskurso Lietuvoje konfigūracijos 1 Santrauka. Straipsnyje siekiama atskleisti klimato kaitos -kaip nūdienio aktualaus globalaus socialinio ir politinio klausimo -suvokimą Lietuvos visuomenėje pastaraisiais metais. Tyrimu siekiama atsakyti į klausimus: kokios Lietuvos gyventojų nuostatos, požiūriai į klimato kaitą, jos priežastis bei sprendimo galimybes; koks diskursas artikuliuojamas Lietuvos žiniasklaidoje klimato kaitos tematika; kaip žiniasklaidos diskursas siejasi su Lietuvos gyventojų viešąja nuomone. Sociologinė pastarųjų klausimų analizė nagrinėjama rizikos ir aplinkosaugos sociologijos teorijų kontekste, interpretacijas pagrindžiant visuomenės nuomonės apklausos, atliktos VMSF remiamo projekto RINOVA 2008 m. duomenimis ir analogiško laikotarpio žiniasklaidos turinio monitoringo tyrimų rezultatais. Straipsnio išvadose konstatuojama, kad nors pasauliniame kontekste klimato kaitos klausimai yra socialinio ir politinio diskurso centre, Lietuvoje globalias rizikas užgožia vietos problemos, o klimato kaitos klausimai, ypač žiniasklaidoje, neretai paliekami paraštėse. Pagrindiniai žodžiai: klimato kaita, socialinis rizikos suvokimas, žiniasklaidos diskursas.

Straipsnyje analizuojamos bioetikoje vyraujančio pagarbos asmens autonomijai principo prielaidos. Remiantis antropologų L. Dumont’o ir C. Geertzo darbais parodoma, kaip pagarbos asmens autonomijai principas yra susijęs su vakarietiška, krikščioniška, individualistine asmens samprata bei iš to plaukiančiu racionalumo reikšmės įtvirtinimu informuoto sutikimo koncepte. Taip pat ginama idėja, kad būtina atsižvelgti į rūpesčio etikos, pabrėžiančios emocijų svarbą moralėje ir paremtos reliacinio asmens prielaida, pasiūlytas įžvalgas. Straipsnyje parodoma, kaip rūpesčio etikoje pasiūlyti normatyviniai rūpesčio idealai gali būti pritaikomi bioetiniame kontekste – konceptualizuojant rūpestį medicinos sferoje galima pritaikyti Bourdieu pasiūlytą habitus konceptą ir išryškinti ne tik tarpasmeninių santykių svarbą moraliniam vystymuisi, bet ir įvairias sociokultūrines bei istorines įtakas, lemiančias tam tikrus mūsų elgsenos modelius.

Aplinkosaugos klausimai tik neseniai tapo sociologinių tyrimų objektu (Catton ir Dunlap, 1979; Buttel, 1987). Aprašant ekologinę modernios visuomenės problematiką, susiformavo keletas aplinkosaugos sociologijos teorinių krypčių - ekologinės modernizacijos (Mol, 1995; Weale, 1992; Hajer 1995; Spaargaren, 1997; Rinkevičius, 1998), rizikos visuomenės bei refleksyvios modernizacijos (Beck, 1992; Beck, Giddens ir Lash 1994), savitikslės kapitalistinės gamybos "smagraičio" (Schnaiberg, 1980), ekologinio socializmo (Pepper, 1993; Dickens, 1992) bei kitos. Kiekviena teorinė kryptis skirtingai aiškina modernios visuomenės ekologinės krizės ištakas bei galimus visuomenės kaitos scenarijus. Siekiant atskleisti svarbiausius ekologinės modernizacijos teorijos teiginius ir bruožus, šiame straipsnyje ji nagrinėjama, lyginant su kitais teoriniais aplinkosaugos sociologijos požiūriais. Straipsnyje pateikiama originali ekomodernistinės teorijos interpretacija, išryškinami jos svarbiausi aspektai bei jų tarpusavio sąsajos. Teorijų analizei ir palyginimui pasitelkiami svarbūs socialinės realybes faktai, kurie leidžia atskleisti vieno ar kito teorinio požiūrio adekvatumą lyginant su empirika ir pagrįsti ekomodernistinės teorijos tinkamumą ekologinio imperatyvo skatinamų Lietuvos visuomenės vertybinių bei institucinių pokyčių analizei.