Straipsnyje nagrinėjamas vienas iš svorio sąvokos apibrėžimų, kuris remiasi kūną veikiančios Žemės traukos jėgos F išskaidymu į du komponentus - įcentrinę jėgą ir svorio jėgą. Nors šitoks apibrėžimo būdas mokslinėje-teorinėje literatūroje pasitaiko gana retai, elementarioje mechanikoje jis vis labiau įsigali; jis priimtas ir vidurinių mokyklų fizikos vadovėliuose. Straipsnyje parodyta, kad šitoks jėgos F išskaidymas į du vektorius - vadinasi, ir juo paremtas kūnų svorio apibrėžimas,- ne visada yra galimas inercinėje atskaitos sistemoje, kuri tik ir nagrinėjama vidurinės mokyklos fizikos kurse; tiksliai nurodytos tos sritys, kur šis išskaidymas nustoja prasmės, ir tos, kur juo galima naudotis. Norint pateikti teisingą kūnų, esančių bet kurioje Žemės vietoje, svorio apibrėžimą, atitinkantį, be to, III Generalinės konferencijos matų ir saikų klausimais (1901 m.) deklaraciją, yra būtina - bent tose Žemės srityse, kur minėtasis išskaidymas netenka prasmės,- įvesti neinercinę atskaitos sistemą, susietą su besisukančia Žeme.

Anotacija. Šis darbas buvo svarstytas mokslo istorikų konferencijoje "Scientia et historia -96" ir labai teigiamai įvertintas. Jame aptariamas nežinomas I. Niutono mokslinės kūrybos fragmentas, kurį autorius aptiko Kembridžo universiteto rankraštyne. Duomenų analizė atlikta labai profesionaliai. Šiuo darbu galėtų didžiuotis kiekvienas prestižinis mokslo istorijos leidinys.Reikšminiai žodžiai: fundamentalioji kinematikos sąvoka "pagreitis" (acceleratio), pagrindinis dinamikos dėsnis, jėgos impulsas. Įvadas2012 m. minėsime 325-ąsias Izaoko Niutono mokslinio veikalo "Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai" ("Principia") išleidimo metines.Straipsnyje "Du nepastebėti I. Niutono mokslinės kūrybos aspektai" Liubomiras Kulviecas atkreipia dėmesį į du mokslo istorikų iki šiol nepastebėtus I. Niutono mokslinės kūry-bos momentus, liečiančius mechanikos istoriją. Vienas jų -tai faktas, jog fundamentalioji kinematikos sąvoka "pagreitis" ir ją žymintis terminas (acceleratio) buvo įvesti į mechaniką ne XIX a. viduryje, kaip iki šiol tvirtinama mechanikos istorijos veikaluose, bet XVII a. aštun-tajame dešimtmetyje nedideliame I. Niutono traktate apie cikloidinės spyruoklės judėjimą, o vėliau -jo genialiajame veikale "Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai" ("Principia").Antrasis momentas -tai aplinkybė, jog įžymusis II Niutono dėsnis "LEX II" yra teisingas teiginys PRINCIPIA sistemoje tik tada, kai to dėsnio formuluotėje figūruojantis terminas "vis matrix impressa" ("veikiančioji varomoji jėga") reiškia ne įprastinę fizikinę jėgą, bet (jėgos) impulsą.Šiame straipsnyje norėta atkreipti dėmesį į keletą iki šiol, kiek žinoma, dar nepastebėtų Niutono mokslinės kūrybos momentų, susijusių su klasikinės mechanikos (kartais vadinamos Niutono mechanika) pagrindais. Trumpai ir schemiškai paliesime du dalykus: 1) vienos iš svarbiausių mechanikos sąvokų -pagreičio -sistematizaciją Niutono veikaluose; 2) pagrindinio dinamikos dėsnio -garsiosios Niutono LEX II kontekstą ir loginę vertę jo fundamentaliajame veikale "Philosophiae naturalis principia mathematica" (toliau trumpai -"Principia").