Available studies indicate a strong negative correlation between poverty and social expenditures in EU countries. It means that the country’s at-risk-of-poverty rate tends to erode with increasing social expenditure. However, the studies have demonstrated that the impact of government spending on poverty may vary according to the sector of spending, how well it is targeted, and the way in which it is financed. Some countries manage to achieve a rather significant poverty rate reduction even with relatively low, in the context of other Member States, social expenditure (percentage of GDP). This suggests that in order to reduce poverty rates, it is important to consider not only the amount allocated to social spending, but also the areas the social transfers are channelled to. The article aims to analyse how the composition and the extent of social spending/transfers may affect poverty reduction in EU countries. The analysis showed that social protection transfers reduce the percentage of people at-risk-of-poverty in all countries, however, to a very different extent. Regression analysis demonstrated that social exclusion and family/children expenditure was found to be the most important predictor for a relative antipoverty effect of social transfers: even a small percentage increase in such expenditure allows quite a significant increase in the relative antipoverty effect of social transfers.

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnis parengtas remiantis Nacionalinės mokslo programos „Gerovės visuomenė“ 2017–2018 m. projekto „Regioniniai gerovės skirtumai Lietuvoje“ rezultatais (projekto Nr. GER-005/2017). Projektą finansuoja Lietuvos mokslo taryba. Publikacijoje vertinamos ilgalaikio nedarbo tendencijos šalyje ir bedarbių skaičiaus raida pagal nedarbo trukmę, analizuojami ilgalaikio nedarbo lygio skirtumai Lietuvoje ir lyginami su ES šalimis. Bene esminiai šios publikacijos prioritetai – regioninių ilgalaikio nedarbo skirtumų įvertinimas bei kaimo ir miesto gyventojų ilgalaikio nedarbo skirtumų kaitos analizė. Atsižvelgiant į informacijos disponavimo ir jos palyginamumo galimybes, tyrimo eigoje pasinaudota Lietuvos statistikos departamento (LSD), Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostato) bei Užimtumo tarnybos1 prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Užimtumo tarnybos) duomenimis.

Sparti technologijų plėtra, auganti konkurencija globalioje rinkoje lemia didesnio darbo rinkos lankstumo būtinybę, o tai savo ruožtu skatina nestandartinių užimtumo formų atsiradimą. Dėl šios priežasties per paskutinį dešimtmetį visame pasaulyje šalia standartinių užimtumo formų – darbo visu etatu – išpopuliarėjo ir netipinės, standartinio užimtumo modelio neatitinkančios formos. Tokioms nestandartinėms užimtumo formoms paprastai būdingas netipinis darbo laikas, specifinė darbo sutartis ar kitos mažiau įprastos įdarbinimo sąlygos. Kaip rodo tyrimai, netipinės užimtumo formos yra itin paplitusios paslaugų sektoriuje, ypač socialinio darbo ir namų ūkyje atliekamose ekonominėse veiklose.Augant netipinių užimtumo formų mastui Europos šalyse, atsiranda vis daugiau prieštaravimų dėl jų naudingumo šalies ekonomikai ir visuomenei. Neretai būgštaujama, kad netipiniai darbo santykiai gali tapti norma ir visiškai pakeisti standartinius darbo santykius. Kalbėdami apie netipines užimtumo formas, ir politikai, ir mokslininkai, iš vienos pusės, pabrėžia, kad nestandartiniai ir lankstūs darbo santykiai įmonėms suteikia galimybę greičiau reaguoti į kintančius vartotojų poreikius, išlaikyti įvairesnę darbo jėgą bei geriau derinti darbo vietų paklausą ir pasiūlą, iš kitos pusės, pažymi, kad, liberalizuojant darbo santykius, būtina darbuotojams užtikrinti kuo didesnį saugumą (Commission of the European Communities, 2006). Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, tikslinga analizuoti netipinio užimtumo formas ir jų paplitimą Lietuvoje, nagrinėti, kokios įtakos netipinis užimtumas turi darbuotojų darbo sąlygoms ir jų saugumui darbo rinkoje. Kalbant apie šios temos aktualumą Lietuvoje, reikia pažymėti ir tai, kad pastaruoju metu itin daug diskutuojama apie naująjį LR darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo projektą, kuriame numatyta nemažai naujų darbo sutarčių rūšių. Tikėtina, kad, įteisinus naująjį darbo kodeksą, netipinis užimtumas Lietuvoje dar labiau išaugs.Straipsnio tikslas – išnagrinėti Lietuvoje taikomas netipinio užimtumo formas ir jų paplitimą bei išryškinti netipinio užimtumo įtaką darbuotojų darbo sąlygoms ir saugumui darbo rinkoje.Tyrimo objektas – netipinės užimtumo formos.Pirmiausia straipsnyje aptariama netipinio užimtumo sąvoka ir Lietuvoje taikomos netipinės užimtumo formos, vėliau analizuojama, kokios įtakos darbuotojų darbo sąlygoms ir saugumui darbo rinkoje turi netipinis užimtumas. Galiausiai atliekama statistinių duomenų analizė, siekiant įvertinti netipinio užimtumo paplitimą Lietuvoje.Straipsnyje taikomi mokslinės literatūros šaltinių analizės ir apibendrinimo (indukcijos, dedukcijos) metodai, lyginamoji analizė. Analizei naudojami agentūros „Eurostat“, Lietuvos statistikos departamento (LSD) ir kitų Lietuvos bei užsienio institucijų statistiniai ir tyrimų duomenys.Šalyje galiojančių teisės aktų analizė parodė, kad šiuo metu Lietuvoje reglamentuotos šios netipinės užimtumo formos: darbas ne visą darbo laiką; terminuotas užimtumas; trumpalaikis, sezoninis darbas; laikinasis įdarbinimas; darbas pagal paslaugų kvitus; nuotolinis darbas; savarankiškas užimtumas ir darbas, atliekamas pagal civilines sutartis.Mokslinės literatūros šaltinių analizė parodė, kad, nepaisant to, jog netipinės užimtumo formos turi tam tikrų privalumų, didesnė dalis tyrimų rodo, kad pagal netipines užimtumo formas dirbantys darbuotojai yra kur kas mažiau saugūs darbo rinkoje nei darbuotojai, dirbantys pagal standartines darbo sutartis. Šį nesaugumą lemia dažniau patiriamas stresas dėl darbo situacijos ir menkų galimybių prognozuoti savo pajamas bei karjeros perspektyvas. Kaip vieną iš netipinių sutarčių trūkumų galima pažymėti ir tai, kad darbuotojai, dirbantys pagal netipines darbo sutartis, yra itin veikiami ekonominių svyravimų ir krizių laikotarpiais gali jaustis nesaugiai, kadangi darbdavys juos gali lengvai atleisti, nepatirdamas papildomų išlaidų (Lang, Schömann ir Clauwaert, 2013). Tai yra svarbu, kadangi ne visi pagal netipines užimtumo formas dirbantys darbuotojai socialinės rizikos atveju gali pasinaudoti socialinės apsaugos sistemos teikiama parama.Pačiomis nesaugiausiomis darbuotojo atžvilgiu yra laikomos labai netipinės sutartys – trumpalaikė terminuota sutartis, trumpalaikė ne viso darbo laiko sutartis ir darbas pagal iškvietimą. Prie nesaugiausiųjų kategorijos priskiriamas ir darbas be sutarties.Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje netipinės užimtumo formos nėra itin paplitusios. Lietuvai būdingi standartiniai darbo santykiai, kai dirbamas nuolatinis darbas visą darbo laiką. Iš visų netipinių užimtumo formų labiausiai Lietuvoje paplitęs savarankiškas užimtumas ir darbas ne visą darbo laiką. Pagal minėtas užimtumo formas Lietuvoje 2015 m. dirbo atitinkamai 11,1 proc. ir 7,6 proc. užimtųjų. Galima paminėti dvi netipinio užimtumo formas – t. y. savarankišką užimtumą ir įdarbinimą per laikinojo įdarbinimo įmones, kurios per paskutinius kelerius metus Lietuvoje plėtėsi labiausiai. Tikėtina, kad, įsigaliojus naujajam darbo kodeksui, kuriame numatyta nemažai naujų darbo sutarčių rūšių, netipinis užimtumas Lietuvoje gali išaugti.Remiantis pateikta medžiaga galima teigti, kad netipinės užimtumo formos tampa esminiu naujo lankstaus žmogiškojo kapitalo valdymo elementu ir ateityje jų vaidmuo darbo rinkoje tik didės (Elastyczne zarządzanie..., 2016). Atsižvelgiant į tai, plėtojant netipinių užimtumo formų panaudojimą, darbo rinkos reguliavimo lygmeniu svarbu užtikrinti ekonominių ir socialinių rezultatų atitikimą, nes menkėjanti darbuotojų gerovė ir socialinis nesaugumas gali sumažinti darbo išteklių panaudojimo efektyvumą.

The article analyses the two dimensions of Active Inclusion Strategy (the provision of adequate income and inclusive labour market) in the country (due to limitation of the scope of the article, the empirical part does not reflect the social services dimension). The analysis revealed that during the period of 2009–2017, the adequacy of the guaranteed minimum income in Lithuania was constantly decreasing, while the differences between persons with different family status were widening. The minimum needs of some population groups remain unmet: in 2018, both the average social benefit and unemployment benefit in Lithuania were below the absolute poverty line, and the at-riskof-poverty rate of the unemployed in Lithuania was as high as 62.3%. The analysis also showed that the labour market in Lithuania is not sufficiently inclusive due to relatively low and non-motivating wages. The unemployment trap rate in Lithuania remained high throughout 2009–2018; in 2017, the indicator was by 15 percentage points higher than the EU-28 average. The high unemployment trap rate in the country indicates that there is a strong incentive to remain unemployed as income from employment will only be slightly higher than the unemployment benefits. The high incidence of involuntary part-time work in Lithuania (30.6% in 2017) and the decline in the transition from temporary to permanent employment contracts since 2011 also indicate that the Lithuanian labour market is not sufficiently inclusive.

The use of active inclusion (AI) policies is steadily growing worldwide, especially among developed (OECD) countries. This concept is most consistently applied in EU countries, with some countries spending more than 1% of their GDP on the activation policies. This concept is also well-known in the countries of the American continent, where it stands as the basis of the workfare model. The concept of AI is linked to the promotion of social inclusion and participation in the labour market for people of working age experiencing poverty or social exclusion. This article is the second work of the authors analysing the concept of AI and its implementation in Lithuania. The article analyses the content of AI concept, placing more emphasis on the limitations of AI and criticism from the right-wing and the left-wing politicians. The article also examines the issue of social services and their place in the concept of AI. The empirical part of the article analyses different dimensions of social services in Lithuania during the period from 2009 to 2018(9). On the basis of the performed analysis, it is concluded that the availability of enabling services in Lithuania is insufficient, despite the fact that positive changes in the availability and coverage of the above-mentioned services have been observed since 2009.