The aim of this study is to actualize personal spiritual health as a fundamental component of human wellbeing. In Lithuania research on spiritual health has not been developed yet as a result of political thinking in the post Soviet legacy which sought to eliminate the factor of spirituality from scientific context, and also due to recent socio-economic trends to over-emphasize the material dimension of personal welfare. Christian anthropology, which has laid foundations for Western European humanist heritage, emphasizes the physical and spiritual components of integrity of the human person and declares the importance of personal spiritual harmony for achievement of fullness of life. While employing analysis of scientific literature and Church documents, this study sought to highlight the basic criteria of personal spiritual health and scientific empirical approaches to establish the importance of spiritual health in the context of comprehensive human wellbeing. The study reveals that an essential component of the concept of spiritual health is relationship. Spiritual health is an important component of human wellbeing enabling the person to cope with personal existential crises in various aspects of human life: stressful situations, illness or presence of death. Research confirms that spiritual health correlates with and is an important positive factor in the overall process of human healing. It may be assumed that actualization and improvement of spiritual health can significantly contribute to the processes of coping with social pathologies present in the modern society.

Dvasinis aspektas yra vienas esminių žmogiškosios egzistencijos sandų, tad tampa integralia holistinės pagalbos žmogui dalimi. Krikščioniškoji dvasinė pagalba įvairiomis formomis pamažu įsitvirtina mūsų šalyje ir bandoma apibrėžti tiek juridiniu, tiek teologiniu ar psichologiniu aspektais, tad būtinas atidesnis žvilgsnis ir detalesnė analizė. Atsižvelgiant į šią problematiką straipsnyje analizuojami krikščioniškojo dvasinio asistavimo bruožai dvasingumo sampratos kontekste, jo santykis su psichologine pagalba. Aptariamos aktualios dvasingumo traktuotės, dvasinio ir psichologinio konsultavimo bruožai, dvasinio asistavimo kristocentriškumo svarba.

Straipsnyje analizuojama Jono Pauliaus II veikla ir idėjos požiūrio į šeimą aspektu. Aptariami kai kurie neformalieji ir formalieji jo raštai bei juose atskleistos familistinės temos. Analizė atskleidė, kad dar iki pontifikato pradžios išryškėjo išskirtinis dėmesys santuokai ir šeimai, skleidęsis tiek praktinės sielovados baruose, tiek edukacinių, teologinių, filosofinių bei grožinių kūrinių temose. Tapęs popiežiumi Jonas Paulius II šį prioritetą išlaikė, didžiąją dalį savo rašytinės ir nerašytinės veiklos skirdamas šeimos pastoracijai bei aktualijoms detalizavo šeimos uždavinius visuomenėje ir Bažnyčioje, išryškino jos socialinį bei teologinį pamatą. Savo mokymu suformavo šeimos, kaip "meilės civilizacijos", apimančios įvairias kartas, sampratą, kuri ypač aktuali šiandienos sociokultūriniame kontekste, kur tokios ryškios patologiško individualizmo pasekmės.

No abstract

Straipsnyje analizuojamos M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos aksiologinės ir hodegetinės idėjos. Išryškinami neotomistinės etikos aspektai rašytojos požiūryje į žmogaus dorinimą ir jo rengimą eschatologinei pilnatvei. Dorybių ugdymas atsiskleidžia kaip svarbi tikėjimo prielaida. Dorybingumas žmogui atveria išlaisvinančios tiesos akiračius ir galimybę peržengti žemiškąjį netobulumą. Šiame kontekste aktualizuojama meilė, kaip fundamentali vertybė, turinti eschatologinį tęstinumą ir išliekanti dieviškosios amžinybės viltyje bei perspektyvoje. Svarbus vaidmuo M. Pečkauskaitės pedagoginėje koncepcijoje skiriamas asmens savirefleksijai, kuri įgalina savęs pažinimą ir adekvatų savo poelgių bei dvasinės kultūros vertinimą. Pristatoma eschatologinė laiko įprasminimo samprata, visas žmogiškąsias pastangas kreipianti amžinybės perspektyvos kryptimi.