General and relationship‐specific models of social cognition: explaining the overlap and discrepancies

Abstract

Findings support a connection between mentalising and attachment in early adolescence, and further suggest that social cognitive processes may be context and relationship-specific.

Relationships among parenting practices, parental stress, child behaviour, and children's social‐cognitive development

“…Bowlby (1982) suggested that secure attachments enable children to learn about their caretaker's perspective, which then allows a child to recognize differences between his/her own and his/her caretaker's perspectives. During the fourth stage of attachment children become able to attribute different thoughts and feelings to themselves and others (see Humfress, O'Connor, Slaughter, Target, & Fonagy, 2002). Recent theory of mind and emotion research has supported Bowlby's theory about links between attachment and children's mentalizing (e.g.…”

Links Between Disorganized Attachment Classification and Clinical Symptoms in School-Aged Children

“…Test-retest reliability of both scale scores and attachment classifications has been shown at 3 months (a 9's.74-1.00) and 1 year later (a 9's .72-.79). In addition, internal consistency (a 9's ranged from .84 to .92 for 2 way, .84 to .85 for 3 way, and .74 to .89 for 4 way) of the scale scores and classifications, interrater reliability (.92 for 2 way classifications, .84 for 3 way, and .83 for 4 way), and validity of the measure have been determined with both clinical and normative samples (Humfress et al 2002;Shmueli-Goetz et al 2008;Target et al 2003). CAI classification is correlated with the child's attachment security as measured in the SSP, maternal AAI classification, and with measures of social functioning (Shmueli-Goetz et al 2008).…”

Mentalizacijos raidos veiksnių vaikystėje ir paauglystėje apžvalga

“…Pirmiausia, esama empirinio pagrindo teigti, kad prieraišumo saugumas ir vė-lesniais raidos laikotarpiais yra nuoseklus mentalizacijos koreliatas. Keletas tyrimų (Brumariu et al, 2012;Colle & Del Giudice, 2011;Humfress et al, 2002;Venta & Sharp, 2015) atskleidė, kad prieraišumo saugumas, vertintas tiek dimensiniu (reprezentacijų darnos), tiek kategoriniu (išskiriant prieraišumo strategijas) požiūriais, susijęs su įvairiais mentalizacijos indikatoriais -emociniu supratingumu, emocijų atpažinimu bei kito žmogaus elgesio supratimu ir vidinių būsenų aiškinimu (PT užduotys), taip pat mažesniais mentalizacijos sunkumais (autoriai tai įvardija hipermentalizacija, tai netiksli, nuo realybės nutolusi mentalizacija). Antra, minėti tyrimai skatina atkreipti dėmesį į dezorganizuotą prieraišumą, kurį turintys vaikai ir paaugliai pasižymi menkesniais mentalizacijos gebėjimais: emociniu supratingumu (Brumariu et al, 2012), gebėjimu diferencijuoti emocijas (Colle & Del Giudice, 2011), mentalizacijos tikslumo stoka (Venta & Sharp, 2015).…”

“…Antra, minėti tyrimai skatina atkreipti dėmesį į dezorganizuotą prieraišumą, kurį turintys vaikai ir paaugliai pasižymi menkesniais mentalizacijos gebėjimais: emociniu supratingumu (Brumariu et al, 2012), gebėjimu diferencijuoti emocijas (Colle & Del Giudice, 2011), mentalizacijos tikslumo stoka (Venta & Sharp, 2015). Trečia, įdomūs ir prieštaringi rezultatai iš-ryškėjo nagrinėjant prieraišumo strategijas: dalis paauglių, turinčių nesaugų vengiantį prieraišumą, labai gerai atliko psichikos teorijos užduotis, tačiau jų mentalizacija apie prieraišumo santykius buvo gerokai prastesnė (Humfress et al, 2002). Autoriai tai interpretuoja kaip nuorodą, kad daliai tokių paauglių sunku nuosekliai kalbėti apie savo prieraišumo patirtis ir vengimą jie naudoja kaip strategiją susitvarkyti su stresu ir patirtimis prieraišumo kontekste, tačiau tai netrukdo svarstyti ir suprasti kito žmo-gaus psichikos būsenas, t. y. mentalizuoti atsietai nuo prieraišumo santykio.…”

“…Kita vertus, tyrimų, kuriais analizuojamos skirtingų prieraišumo strategijų sąsajos su vaiko mentalizacija, rezultatai kol kas nėra itin darnūs. Sugretinę ikimokyklinio amžiaus tarpsnio (Repacholi & Trapolini, 2004) ir jaunesniosios paauglystės (Humfress et al, 2002) tyrimo rezultatus matome, kad yra duomenų, rodančių, jog vengiančio prieraišumo strategija gali interferuoti su vaiko mentalizacija artimų santykių kontekste skirtinguose raidos tarpsniuose. Kituose tyrimuose tik dezorganizuotas arba nerimastingas (Hünefeldt et al, 2013) prieraišumas siejamas su prastesne mentalizacija.…”