Tyrimo tikslas – remiantis mokslinės literatūros duomenimis, išanalizuoti ir aptarti informaciją apie parvoviruso B19 infekcijos klinikinį pasireiškimą, diagnostikos ir gydymo galimybes. Atlikta mokslinės literatūros ir dokumentų apžvalga medicininėse duomenų bazėse. Rezultatai parodė, jog parvovirusas B19 yra DNR virusas, su kuriuo sąlytį yra turėjusi didelė dalis populiacijos. Įprastai besimptomės eigos arba lengvos formos parvovirusinei infekcijai yra būdingos tokios klinikinės formos kaip infekcinė eritema, artralgija, tranzitorinė aplastinė krizė ir vaisiaus vandenė. Po infekcijos išnykus viremijai, parvovirusas B19 linkęs persistuoti kaulų čiulpuose ar sinoviniame skystyje ne vienerius metus, gali paskatinti autoimuninių sutrikimų vystymąsi. Tiksliausiai infekciją diagnozuoja specifinių virusui IgM antikūnų ir DNR nustatymas PGR metodu. Parvovirusinės infekcijos gydymas nespecifiškas, antivirusinės terapijos nėra, sunkesnėms klinikinėms formoms paprastai skiriamas intraveninis imunoglobulinas, imunosupresinis gydymas arba kraujo transfuzija.