Nerimo, Kaip Pirmapradės Nuodėmės, Raiška Žmogaus Savivokoje

Abstract

Straipsnyje analizuojama nerimo raiška žmogaus savivokoje pirmapradės nuodėmės kontekste. Į šį fenomeną žvelgiama psichologijos ir teologijos mokslų kontekste, svarstant, kaip šios dvi mokslinės kryptys galėtų pasitarnauti aiškinant žmogiškojo nerimo priežastis. Mokslinės analizės kontekste žmogus atsiskleidžia patiriantis nerimą kaip pasąmoningą būseną, kurios veikiamas jaučia nesaugumą, bejėgiškumą, dvasinę kančią, kaip gyvenimo prasmės stoką. Šis nerimas turi savo priežastį-pirmapradę nuodėmę. Tyrimo išvadose išryškėja keturios nerimo veikimo sritys: realybės nesuvokimas, tapatumo praradimas, kaltė ir gėda. Tai grasina žmogui nebūtimi, savęs praradimu, pelnyta ir nepelnyta bausme, baime būti atstumtam, izoliuotam. Atkurti autentišką žmogiškumą galima tik dieviškojo Įsikūnijimo galia.