AnotacijaŠeimų, auginančių vaikus su negalia, situacija labai sudėtinga, nulemta įvairių veiksnių kompleksinės sąveikos. Šeimos dažnai yra ambivalencijos situacijoje, kuri dalija gyvenimą iki ir po negalios. Todėl šeimos situacijos perkėlimas į mokslinio tyrimo erdvę yra didelis metodologinis iššūkis. Mokslininkas visada bent vienu žingsniu yra nutolęs nuo to, ką jis siekia pavaizduoti. Mokslinis metodas iš dalies padeda priartėti prie šeimos realybės, tačiau metodas nėra išmokstamas dalykas, kai būtina tiksliai atkartoti tai, ką darė vienas ar kitas taikantysis metodą. Šiame straipsnyje analizuojamos socialinių tyrimų kokybinių metodų epistemologinės nuostatos ir jų taikymas, siekiant ištirti šeimos su vaiko negalia situaciją. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: šeima, negalia, socialinė realybė, kokybinis tyrimas.
AbstractThe situation of families in children disability situation is very complex affected by many factors and their integral interaction. The families often feel balancing between the reveal and ideal discourse of reality, between life before and after disability fact. Therefore, researches constantly face a methodological challenge transferring families' life into the scientific research. According to Smith (2010, p. 33), a researcher is always at least one-step is distinct from the picture that (s)he needs to draw. Potentially method is very helpful to reveal family life as reality, however we have to be creative in applying a method, because the method is not a collection of neither a learned nor repeated procedures that was done by another masters. Research of family in disability situation is perceived as sensitive therefore in this variable process social reality is created in a "sense of family". The article introduces analysis of different epistemological approaches towards qualitative research in social sciences and in particular in the field for families of children with disabilities. KEY WORDS: family, disability, social reality, qualitative research. DOI: http://dx.doi.org/10.15181/tbb.v77i2.1599
ĮžangaŠeimų, auginančių vaikus su negalia, situacija yra labai sudėtinga, nulemta įvai-rių veiksnių kompleksinės sąveikos. Dažnai pastebima, kad analizuojant žmonių su negalia patirtis per daug remiamasi išankstinėmis mokslinėmis prielaidomis. A. Šliogeris (2001) labai įžvalgiai atkreipia tyrėjų dėmesį į tai, kad tyrimai sukuria tai, ką turėtume vadinti moksline patirtimi, kuri remiasi ne duoto, esamo pasaulio atradimu, o naujo pasaulio išradimu, jo konstravimu. Todėl dažnai mokslinio paži-nimo objektas yra dirbtinis konstruktas, neturintis nieko bendra su pasyvia, pačiam daiktui atsiveriančia egzistencine ar net kasdiene patirtimi (Ten pat, p. 135).