Younger Adults and Homeownership in Europe Through the Global Financial Crisis

Abstract

In the context of poorly performing national economies and sustained employment insecurity since the Global Financial Crisis of 2007–2008, various UK and US studies have suggested that the transitions of younger people into independent living and into homeownership, in particular, have been in decline. Testing the wider validity of these findings for western European countries, this paper uses cross‐sectional European Union Statistics on Income and Living Conditions data to deconstruct to what extent and on which basis pre‐crisis to post‐crisis changes in the living arrangements of 18–34‐year olds have varied across 15 European Union countries. Our results confirm a common trend towards diminishing access to homeownership, bringing about larger rental sectors in many countries. Yet, we are far from observing the rise of a ‘Generation Rent’, because the stronger transformation process is one towards a higher share of younger adults living in co‐residence with their parents. Our empirical study further demonstrates that the directions of these shifts may vary strongly across countries, where the crisis has in some cases undermined existing residential patterns and forced realignment in the living arrangements among younger generations. Moreover, the study suggests that, although higher post‐crisis declines in young‐age homeownership is also associated with adverse labour market conditions, it seems to be primarily the volatility of more financialised housing markets that lead to increasing difficulties for younger people to realise housing property ownership. Copyright © 2015 John Wiley & Sons, Ltd.

Parental co-residence, shared living and emerging adulthood in Europe: semi-dependent housing across welfare regime and housing system contexts

“…Whereas the traditional view of housing transitions proposed a 'ladder' where the first rung after home-leaving was renting, then homeownership with a steady progression of increasing housing quality and consumption (Kendig et al, 1987), the reality of contemporary transitions appear more complex with evidence of often chaotic and nonlinear pathways to stable living for young home-leavers (Hochstenbach & Botterman, 2014;Rugg, Ford & Burrows, 2006). Extended co-residence or returns to the parental home seem to play an increasingly important role in many countries (Lennartz et al, 2014) and, outside the natal home, non-traditional forms of sharing might also represent a significant short or longerterm option. Shared housing can be a coping mechanism where other forms of family or state support are not available and can range from the informal and transitory, such as in 'couch surfing' (McLoughlin, 2013), to being a longer-term strategy.…”

Būsto karjera ir jos trajektorijos demografinio gyvenimo ciklo pradžioje: Lietuvoje jaunimo apsirūpinimo būstu situacija

“…Apie tokį jaunimą būsto politikos kontekste kalbama kaip apie nuomininkų kartą (angl. generation rent), kuri turi labai ribotas galimybes tapti būsto savininkais ir kuri turi daugiau šansų išlikti ilgą laiką privataus būsto nuomininkais, palyginti su tėvų ar senelių kohortomis (Borrowman et al 2017;Filandri, Bertolini 2016;Lennartz et al 2016). Nors reikšminga privataus būsto nuomininkų dalis tarp visų gyventojų nėra kažkas naujo, bet naujausi tyrimai, kuriems atlikti naudojami longitudiniai duomenys, atskleidžia poslinkį link dualistinės būsto sistemos daugelyje išsivysčiusių šalių bei didėjančius tarpgeneracinius skirtumus ir nelygybes tarp skurdžiai gyvenančių (nuomoja būstą) ir turtingai gyvenančių (turi nuosavą būstą) gyventojų (angl.…”

“…Tokią tendenciją dažniausiai atspindi dualios būsto sistemos, kai jauni namų ūkiai ir jaunimas stengiasi kuo greičiau paimti būsto paskolą kaip tam tikrą apsirūpinimo būstu problemos sprendinį (Doling, Elsinga 2013;Kemeny 2001;Lennartz 2011). Pastebima universali tendencija, kad ES valstybinės gerovės sistemos aprūpinimas per pastaruosius kelis dešimtmečius transformavosi net ir unitarinėse-integruotose būsto sistemose į labiau individualaus lygmens ekonominio augimo ir privataus kapitalo kaupimo režimus, kuriuose gali dalyvauti įvairaus lygmens privatūs veikėjai (nuo namų ūkio iki stambių NT įmonių, bankų) (Filandri, Bertolini 2016; Lennartz et al 2016). Privačiame būsto sektoriuje tai identifikuotina augančiu privataus būsto sektoriumi, mažėjančia valstybės parama būstui apsirūpinti, augančia finansinio sektoriaus įtaka būsto sektoriuje ir augančiomis būsto kainomis (Allen et al 2004, Hulchanski 1995van Gent 2009).…”

“…Sekant minėta tendencija, demografiniu požiūriu namų ūkio karjeros pokyčiai ir šeimos rezidencinio mobilumo motyvai aiškinami kaip namų ūkio būsto keitimas, keičiantis jo būsto poreikiams konkrečiame gyvenimo ciklo etape (Beer et al 2016;Davies Whithers et al 2008;De Jong et al 2008;Lennartz et al 2016;Lersch, De Wilde 2014;Rossi, Weber 1996). Namų ūkio mobilumo priežastys, keičiant būsto karjeras privačiame būsto sektoriuje, gali būti įvairios, bet išskiriami trys pagrindiniai rezidencinio mobilumo tipai priklausomai nuo mobilumo motyvų: 1) priverstinis kraustymasis, kai, namų ūkis, prarasdamas būstą, priverstas ieškoti naujos rezidencijos; 2) sužadintasis kraustymasis, kuris atsiranda dėl namų 1 Atrodytų, šis apibendrinimas nėra tinkamas esant vienišam namų ūkiui, t. y. namų ūkiui, kurį sudaro vienas asmuo.…”

“…Pirmuoju atveju sunku tiksliai teigti, kad būsto nuomos karjera yra laikinas apsirūpinimo būstu sprendimas kohabituojatiems namų ūkiams, bet antruoju atveju galima kelti prielaidą apie tai, kad būsto nuoma studijuojančiam jaunimui, tikėtina, tėra laikina būsto pozicija, nes studijos kaip tam tikra užimtumo forma turi savo trukmę. Kai moksliniame diskurse diskutuojama apie šiuolaikinio jaunimo rizikas užimti mažiau stabilią privataus būsto nuomos poziciją būsto sektoriuje dėl mažiau reguliuojamo būsto sektoriaus ir menkėjančio gerovės valstybės vaidmens, ši grupė dažnai apibūdinama kaip nuomininkų karta (Borrowman et al 2017;Filandri, Bertolini 2016;Lennartz et al 2016). Visgi, nors patys tyrimo rezultatai neleidžia kategoriškai teigti apie jaunimo kaip nuomininkų kartos mastą Lietuvoje, bet duomenys leidžia kelti prielaidas apie tai, kad būsto nuomos karjera pasižymi laikinumo pozicijomis (demografinis studijų laikotarpis) ar kaip tam tikras bendro namų ūkio sudarymo poligonas (kohabitacija be vaikų).…”