Straipsnyje gilinamasi į būsimųjų kūno kultūros ir sporto specialistų komunikacinę kompetenciją pedagoginės komu-nikacijos aktualijų kontekste bei diskutuojant apie mokytojo profesionalizmą. Tai svarbu kūno kultūros mokytojus ir trenerius rengiančioms aukštosioms mokykloms, nes šios srities bakalaurai dažnai nenori dirbti mokykloje, o dauguma dirbančiųjų keičia savo profesiją. Mokytojo verbalinė komunikacija lemia mokinių fi zinio aktyvumo nuostatą, taigi organizuotas tyrimas vadovaujantis socialinių sistemų teorija. Tyrimo metu taikytas klausimynas, norint atskleisti būsimųjų sporto pedagogų ir kūno kultūros mokytojų nuostatos dėl pedagoginės komunikacijos kaitą. Klausimyno turinį sudarė fakto (socialiniai ir demografi niai) ir konstrukto (tiriamojo objekto) klausimai. Socialiniai ir demogra-fi niai tyrimo kintamieji — tiriamųjų amžius, lytis, o diagnostinį tiriamojo konstrukto bloką sudarė keturios teiginių skalės ir atskiri klausimai. Straipsnyje aptariamos dvi teiginių skalės. Pirma — semantinio diferencialo teiginių skalė — leidžia nustatyti, kaip tiriamieji vertina savo kalbėjimą. Antrą skalę sudaro devyni teiginiai apie pedagoginę komunikaciją pamokoje. Tiriamąją imtį, atliekant ilgalaikį grupės tyrimą, sudarė LKKA studentai iš Sporto eduko-logijos fakulteto: antro (89 studentai) ir ketvirto (60 studentų) kursų. Būsimųjų kūno kultūros mokytojų nuostatos dėl pedagoginės komunikacijos kaita atskleidė, kad vadovaujamasi ste-reotipiniu požiūriu į kalbėjimą kūno kultūros veikloje: IV kurse tarp tirtų būsimųjų kūno kultūros mokytojų daugėja manančių, kad pamokoje mokytojui dera kelti balsą ir būtina taikyti psichologinio spaudimo priemones drausmei palaikyti. Be to, akademinėje bendruomenėje kinta būsimųjų kūno kultūros mokytojų kalbėjimo įverčiai lyties požiūriu. Vaikinų įsivertinimai labiau nei merginų juos apibūdina kaip įtaigius mokytojus, nes ketvirtame kurse jų kalbėjimas jau emocingesnis, žaismingesnis, o merginos rečiau kalba spontaniškai. Kita vertus, vaikinai dažniau nei merginos atvirai demonstruoja hierarchinio bendravimo poziciją, nes siekia įžūlų mokinį paversti pajuokos objektu, o merginos dažniau nei vaikinai mano, kad mokiniams taikyti griežtas psichologinio poveikio priemones draudžia tik teoretikai. Tokie rezultatai leidžia teigti, kad būsimųjų specialistų kalbėjimas, kaip gimtosios (lietuvių) kalbos gebėjimų apraiška, gali būti traktuojamas kaip instrumentas, prognozuojantis jų darbo efektyvumą ugdant mokinių kūno kultūrą.

Tyrimu siekta nustatyti moksleivių sportavimo ir fi zinio aktyvumo sąsajas su socialiniais ekonominiais veiksniais. Tyri-mo metu naudotas apklausos raštu metodas. Moksleivių fi zinis aktyvumas vertintas atsižvelgiant į veiklos kryptingumą, t. y. į aktyvią fi zinę ir sportinę veiklą. Šeimos socialinė ekonominė padėtis buvo vertinama pagal tėvų įsidarbinimo, išsilavinimo rodiklius ir moksleivių gyvenimo sąlygas. Atliekant tyrimą sudaryta nepriklausoma atsitiktinė imtis, reprezentuojanti Kauno miesto šeštos, aštuntos ir vienuoliktos klasės moksleivių populiaciją — 1162 (534 berniukai ir 628 mergaitės) Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų moksleiviai. Buvo apklausti 302 šeštos, 342 aštuntos, 284 vienuoliktos klasės bendrojo lavinimo mokyklų ir 234 trečios gimnazijos klasės moksleiviai. Apklausa neatskleidė sąsajų tarp moksleivių amžiaus ir sportavimo. Taip pat nenustatytas skirtumas tarp sportuojan-čių berniukų ir mergaičių. Tyrimo duomenimis, vidutiniškai sportuoja penktadalis moksleivių. Labiau su moksleivių amžiumi susijęs jų fi zinis aktyvumas laisvalaikiu, t. y. šeštokai aktyvesni negu vienuoliktokai. Analogiška mažėjan-čio fi zinio aktyvumo tendencija su amžiumi išlieka ir pagal lytį, t. y. berniukai yra aktyvesni nei mergaitės šeštose (p < 0,001) ir aštuntose (p < 0,01) klasėse. Tyrimo duomenimis, moksleivių sportavimas mažai susijęs su socialiniais ekonominiais veiksniais, t. y. nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas vertinant sportuojančius moksleivius grupėse tiek pagal tėvų įsidarbinimo ir išsi-lavinimo rodiklius, tiek pagal mokinių gyvenimo sąlygas. Labiau šeimos statusas lemia moksleivių fi zinį aktyvumą laisvalaikiu. Tačiau ši sąsaja nevienodai pasireiškia skirtingo amžiaus moksleivių grupėse. Tyrimo duomenimis, lais-valaikiu fi ziškai aktyvesni tie vyresniųjų klasių moksleiviai, kurių abu tėvai turi aukštąjį išsilavinimą (p < 0,05). Tuo tarpu vertinant moksleivių fi zinį aktyvumą laisvalaikiu pagal jų gyvenimo sąlygas išsiskyrė aštuntokai, t. y. aktyvesni geresnes sąlygas turintys negu prastesnėmis gyvenantys (p < 0,01). Tyrimas parodė, kad tėvų įsidarbinimo rodikliai mažai susiję su moksleivių fi ziniu aktyvumu laisvalaikiu ir nepriklauso nuo jų amžiaus. Todėl tolesniais tyrimais analizuojant fi zinio aktyvumo veiksnius reikėtų įvertinti tėvų darbo pobūdį ir jo sąsajas su šeimos pajamomis.

No abstract

In recent years Lithuania has been changing its education policies as regards pupils with special needs in agreement with the new legal acts regulating these needs and the ways of meeting them. Aim of the study was to analyse the diversity of disorders of students with special needs who are integrated into general schools of Kaunas and to find their health care possibilities and integration. Methods. The data were collected at 77 Kaunas general schools in the year 2010 on the distribution of pupils by age, the nature of integration and curriculum as well as according to the medical documentation and corrective intervention reports on the health of pupils with special needs. Results. In 2010, all pupils with special needs studied at general secondary schools according to the programmes meeting their potentiality. The number of pupils with special needs is bigger among younger learners. Most pupils had speech and communication disorders; most of them were in primary grades. Other health disorders were typical of pupils with special needs. Their diversity by age was insignificant; more pupils had mental disorders and specific cognition problems, and less suffered chronic disorders. In each school, education and assistance in corrective help to pupils with special needs were provided not only by teachers, but also by special health care professionals. Achievements in improving speech and communication skills reflects well-organized work. Conclusions. Despite achievements in working with pupils with special needs, some problems, such as poor accommodation to the school environment, lack of adapted methodological tools should be solved.