Total incidence of large bowel full-thickness injury in Lithuanian hospitals is 0.07 %. Incidence of this complication after diagnostic and therapeutic colonoscopies is 0.056 and 0.169 %, respectively. The most common site of perforation is sigmoid colon and rectosigmoid junction, at 70 %. Risk rises when colonoscopy is performed in low-volume practice centers. Urgent surgical management resulted in overall mortality rate of 15.0 % and morbidity of 37.5 %.

Originalūs mokslo tiriamieji darbai 15Infundibulinės laparoskopinės cholecistektomijos metodika turi kokybiškai atsinaujinti Įžanga Atliktas Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 1996-2013 metų tulžies pūslės chirurgijos retrospektyvusis auditas, apibendrinantis 18 metų operacijų patirtį. Svarbiausias tyrimo tikslas -apibūdinti su laparoskopine cholecistektomija (LC) siejamą tulžies latakų sužalojimo riziką. Metodai LC metu, siekdami identifikuoti tulžies pūslės lataką ir jos arteriją, laikėmės infundibulinės metodikos principų. Jatrogeniniai tulžies latakų sužalojimai susisteminti į penkias klases pagal Bismutho ir Strasbergo klasifikaciją. Siekdami nustatyti Lietuvos gydytojų publikacijas, kuriose analizuojamos laparoskopinės cholecistektomijos komplikacijos, naudojomės http://scholar. google.co.uk paieškos sistema. Taikyti standartiniai vienfaktoriai ir daugiafaktoriai statistinės analizės būdai. Rezultatai Atliktos 13 274 cholecistektomijos, iš jų LC -11 189 kartus (84,29 %). 5241 (39,48 %) pacientas laparoskopiškai operuotas dėl ūminio, 8033 (60,52 %) -dėl lėtinio cholecistito. Tulžies latakai sužaloti 45 ligoniams, iš jų 42 sužalojimai siejami su LC. Laparoskopinės operacijos metu tulžies latakai buvo sužaloti 2,7 karto dažniau nei per atvirąją (0,38 % vs 0,14 %, ŠS = 2,6149, 95 % PI 0,8097-8,4442, z = 1,607, p = 0,1080). Operuojant pacientus dėl ūminio cholecistito, jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų pasitaikė du kartus dažniau (0,5 % vs 0,24 %, ŠS = 2,1029, 95 % PI 1,1627-3,8034, z = 2,459, p = 0,0140). Su LC siejamų jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų rizika yra 1:261. 2010-2013 metais jų padaugėjo. Tulžies pūslės latako nesandarumo rizika po LC yra 1:323 (tai didele dalimi atspindi specifinę technologijos problemą). Pagrindinių šoninių tulžies latakų sužalojimų rizika yra 1:247 (tai chirurginės technikos problema). E klasės sužalojimo rizika 1:1243. 2000-2013 metais su LC siejama 40 % (17/42) jatrogeninių tulžies latakų sužalojimų. Hospitalinis mirštamumas nuo tulžies latakų sužalojimo buvo 11 % (5/45). Išvados Jatrogeniniai tulžies latakų sužalojimai yra nedažni, bet pavojingi. Tyrimas išryškino koncepcinius, sisteminius ir techninius LC trūkumus. Kadangi laparoskopinės cholecistektomijos kultūra prasideda nuo operacijai tinkamų pacientų atrankos, išsamiai infomuoto paciento sutikimo, šiuolaikinių pripažintų technologinių ir techninių priklausinių bei racionalių, pacientų saugumą užtikrinančių sprendimų, ji turi keistis. Ir ne tik įstaigoje, kurioje buvo atliktas šis klinikinis tyrimas, bet ir visose kitose geografinio regiono gydymo įstaigose, jeigu jose praktikuojama tokia pati arba metodologiškai panaši tulžies pūslės chirurgija. Reikšminiai žodžiai: tulžies pūslės akmenligė, cholecistitas, cholecistektomija, laparoskopinė cholecistektomija, tulžies latakai, tulžies latakų sužalojimai, sužalojimai, rekonstrukcija, Lietuva Background This is an audit of the incidence of bile duct injury (BDI) in emergency and elective laparoscopic as well as open cholecystectomies in Vilnius Republ...

[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Nurytas svetimkūnis ar maistas, įstrigę viršutinėje virškinimo trakto dalyje, yra dažna klinikinė situacija skubios pagalbos skyriuose visame pasaulyje. Didžioji dauguma svetimkūnių pereina per virškinimo traktą ir natūraliai pasišalina su išmatomis, tačiau apie 1/5 ligonių prireikia svetimkūnius šalinti. Viršutinėje virškinimo trakto dalyje įstrigęs svetimkūnis yra antra pagal dažnumą (po kraujavimo) skubios endoskopijos priežastis.Atlikto retrospektyvaus aprašomojo tyrimo tikslas yra apžvelgti Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojų ketvirčio amžiaus (25 metų) patirtį lanksčiu endoskopu šalinant svetimkūnius iš viršutinio virškinimo trakto. Galima teigti, kad kvalifikuoto specialisto atliekamas endoskopinis svetimkūnių šalinimas naudojant endoskopą su priedais: kilpa, krepšeliu ir žnyplėmis, yra efektyvus ir saugus būdas, lemiantis didelę procedūros sėkmę, ženkliai sumažinantis hospitalizacijos laiką ir chirurgijos (operacinio gydymo) poreikį.

Aurelijus Grigaliūnas, Nijolė Šileikienė, Algimantas StašinskasVilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Vilniaus universiteto Bendrosios ir plastinės chirurgijos,ortopedijos, traumatologijos klinikosBendrosios chirurgijos centras,Šiltnamių g. 29, LT-04130 VilniusEl. paštas: nijo@delfi.lt Įvadas / tikslas Pateikti perkutaninės endoskopinės gastrostomijos techniką. Nurodyti šio minimaliai invazinio chirurginio metodo indikacijas ir kontraindikacijas. Išanalizuoti Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje atliktų perkutaninių endoskopinių gastrostomijų komplikacijas ir mirties priežastis. Ligoniai ir metodai Retrospektyviai išnagrinėti atliktų perkutaninių endoskopinių gastrostomijų 34 atvejai. Ligoniams, kuriems buvo rijimo sutrikimų, gastrostomijos atliktos "stumk" ir "trauk" būdais. Rezultatai 1996–2003 metais Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje atliktos 34 perkutaninės endoskopinės gastrostomijos: 24 vyrams ir 10 moterų. Amžiaus vidurkis – 55,6 metų. Komplikacijų buvo 9 (26,4%) ligoniams; 4 (11,8%) ligoniai mirė; 5 (14,7%) ligoniams, iškritus gastrostominiams zondams, atliktos regastrostomijos. Išvados Perkutaninė endoskopinė gastrostomija – minimaliai invazinė chirurginė operacija. Jos atlikimo technika paprasta, lengvai įvaldoma. Tai intervencija, pasižyminti mažu komplikacijų ir mirčių skaičiumi. Reikšminiai žodžiai: perkutaninė endoskopinė gastrostomija, enterinis maitinimas, minimaliai invazinė chirurgija Percutaneous endoscopic gastrostomy Aurelijus Grigaliūnas, Nijolė Šileikienė, Algimantas Stašinskas Background / objective To present the formation technique of percutaneous endoscopic gastrostomy; indications and contraindications of this minimally invasive surgical method. To analyze complications and death rate in patients to whom those gastrostomies were performed at Vilnius University Emergency Hospital. Patients and methods Thirty-four cases of percutaneous endoscopic gastrostomies due to dysphagia were reviewed retrospectively. Percutaneous endoscopic gastrostomy formations were performed by the "push" or "pull" methods. Results Thirty-four percutaneous endoscopic gastrostomies were performed in Vilnius University Emergency Hospital in 1996–2003 for 24 male and 10 female patients, mean age 55.6 years. Complications were observed in 9 (26.4%) cases; four (11.8%) patients died. In 5 (14.7%) cases regastrostomies were performed when the gastrostomic drainage tube fell out. Conclusions Percutaneous endoscopic gastrostomy is a minimally invasive surgical intervention. Its technique is simple, easy to master. This intervention shows a relatively low complication and death rate. Keywords: percutaneous endoscopic gastrostomy, enteral nutrition, minimally invasive surgery

Edmundas Gaidamonis, Juozas Stanaitis, Sigitas Tamulis, Robertas Saltanavičius, Rytis Tutkus, Kazimieras Brazauskas, Aurelijus Grigaliūnas, Moisejus Racinas, Jonas Stasinas, Tomas Saladis, Raimundas LunevičiusVilniaus universiteto Bendrosios ir kraujagysliųchirurgijos klinikos Bendrosios chirurgijos centras,Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė,Šiltnamių g. 29, LT-2043, VilniusEl paštas: edmundas.gaidamonis@mf.vu.lt Įvadas / tikslas Teigiama, kad pooperacinių komplikacijų dažnis ir mirštamumas sužalojus plonąją žarną priklauso nuo traumos apimties ir gretutinių pilvo ertmės organų sužalojimų. Darbo tikslas – įvertinti ligonių, kuriems buvo atvirų plonosios žarnos sužalojimų, gydymo rezultatus, nustatyti veiksnius, lemiančius pooperacines komplikacijas ir mirštamumą. Metodai Darbo pobūdis – retrospektyvus. Nagrinėtos 1982–1991 metais VMUL ir 1991–1998 metais VGPUL nuo atviros plonųjų žarnų traumos operuotų 126 ligonių ligos istorijos. Duomenys rinkti pagal specialų traumą patyrusių ligonių duomenų registravimo protokolą. Vertinta: ligonių amžius, lytis, traumos mechanizmas, operacijos rizikos laipsnis, hemodinamikos būklė, instrumentiniai tyrimai, organo sužalojimo laipsnis, pilvo ertmės organų ir kombinuoti kitų sistemų sužalojimai, operacijos dydis, pooperacinės komplikacijos, baigtis. Rezultatai Pooperacinių komplikacijų radosi 32 ligoniams (25,4 %), iš jų 6 ligoniai mirė (mirštamumas 4,8 %). Ligonių, kuriems buvo I–III ir IV–V laipsnio plonosios žarnos sužalojimai, komplikacijų dažnio skirtumas (23,4 % ir 60 %) buvo statistiškai patikimas (p < 0,01). Pooperacinių komplikacijų buvo 11,9 % ligonių, pagal ASA klasifikaciją priklausančių I–III grupei, ir 52,9 % ligonių, priklausančių IV–V grupei (p < 0,01); mirštamumas I–III grupės ligonių buvo 1,8 %, IV–V grupės – 23,5 % (p < 0,005). Mirštamumas nestabilios hemodinamikos atveju buvo daugiau kaip 5 kartus didesnis (15 % ir 2,8 %) (p = 0,05). Įvertinus penetruojančios pilvo traumos indekso (PATI) ir pooperacinių komplikacijų bei mirštamumo priklausomybę paaiškėjo, kad komplikacijų dažnis buvo 3,6 karto didesnis ligonių, kurių PATI didesnis kaip 25 (p < 0,001), o mirštamumas – net 12,8 karto (p < 0,005). Išvados Atviri plonosios žarnos sužalojimai diagnozuoti 11,7 % ligonių, operuotų nuo atvirų pilvo ertmės organų trauminių sužalojimų. Plonosios žarnos sužalojimai sudaro 18 % atvirų pilvo sužalojimų. Lengvesnių sužalojimų (I–III laipsnio) komplikacijų dažnis 3 kartus mažesnis nei sunkesnių (IV–V laipsnio). Pooperacinių komplikacijų dažnį ir mirštamumą taip pat lemia gretutinių organų sužalojimai ir nestabili hemodinamika. Penetruojančios pilvo traumos indeksas (PATI) – statistiškai patikimas pooperacinių komplikacijų ir mirštamumo vertinimo rodiklis. Didesnis už 25 PATI rodo didelę pooperacinių komplikacijų ir mirštamumo riziką. Prasminiai žodžiai: atviros pilvo traumos, plonosios žarnos sužalojimai, pooperacinės komplikacijos, mirštamumas, pilvo traumos indeksas. Penetrating small bowel injury Edmundas Gaidamonis, Juozas Stanaitis, Sigitas Tamulis, Robertas Saltanavičius, Rytis Tutkus, Kazimieras Brazauskas, Aurelijus Grigaliūnas, Moisejus Racinas, Jonas Stasinas, Tomas Saladis, Raimundas Lunevičius Background / objective To evaluate the results of treatment of patients with penetrating small bowel injuries and to determine the main factors affecting postoperative morbidity and mortality. Methods Medical records for 126 patients admitted with penetrating small bowel injuries between 1982 and 1998 were reviewed. The patients' age, ASA grade, presence of shock, method of diagnosis, injury grade according to OIS, penetrating abdominal trauma index, operative management, morbidity and mortality were taken into consideration. Results Isolated injuries were found in 47 cases (37.3%). Twenty patients (15.9%) had associated injuries of the organs of the other systems. Postoperative complications developed in 32 patients (25.4%), 6 patients died (mortality rate 4.8%). Postoperative complications were more frequent in patients with grade IV–V versus grade I–III of injury (60% versus 23.4%, p < 0.01). The complications were less in cases of a proximal part of small bowel injury (21.4%), versus a 36.5% complication rate in patients with injuries of the middle and distal parts of the small bowel (p = 0.05). The rate of postoperative complications was 3.6 times higher in patients with PATI over 25 than in patients with PATI from 2 to 25 (p < 0.001); the mortality rate was almost 12.8 times higher (p < 0.005). According to ASA, the rate of postoperative complications and mortality was 11.9% versus 52.9% (p < 0.01) and 1.8% versus 23.5% (p < 0.005) respectively in patients with ASA grade I–III and grades IV–V. Haemodynamical stability had no statistically reliable influence on the postoperative complication rate (40% in stable and 22.6% in unstable haemodynamic patients), but it had a statistically significant influence on mortality rate (15% with unstable and 2.8% with stable haemodynamics, p = 0.05). Conclusions Penetrating small bowel injuries were detected in 11.7% of patients operated on for abdominal trauma and in 18% of patients due to penetrating abdominal injuries. Isolated injuries were found in 37.3% of cases. Most of the patients were haemodynamically stable (84.2%), with grades I–III of injury (88.1%). The operation option was associated to the grade of the injury: primary repair was performed in 86% and resection in 13.5% of cases. The higher risk of complications and mortality rate was associated with a poor general condition (ASA grade IV–V), unstable haemodynamical status, grade of injury more than III, PATI more than 25, and injuries of the distal part of the small bowel. Tube enterodecompression had no influence on the suture insuffitiency rate. Keywords: penetrating abdominal trauma, small bowel injury, postoperative morbidity, mortality, abdominal trauma index.