Summary. The aim of the study was to create the model of the combination of clinical and echocardiographic determinants during the acute period of acute coronary syndromes for the prognostication of the risk for left ventricular dysfunction after one year.We Medicina (Kaunas) 2007; 43(5) -http://medicina.kmu.lt

Raktažodžiai: hiperglikemija, miokardo infarktas, gliukozės tolerancijos mėginys. Santrauka. Tyrimo tikslas. Nustatyti miokardo infarktu susirgusiems ligoniams, kuriems nebuvo diagnozuotas cukrinis diabetas, hiperglikemijos dažnį hospitalizavus ir išrašant iš stacionaro. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tirtųjų kontingentą sudarė 1552 ligoniai, susirgę miokardo infarktu, be cukrinio diabeto anamnezėje. 197 ligoniams, kuriems hospitalizavus nustatyta hiperglikemija (³6,1 mmol/l), išrašant iš stacionaro buvo atliktas gliukozės tolerancijos mėginys. Rezultatai. Hospitalizavus hiperglikemija nustatyta daugiau kaip pusei (51,6 proc.) susirgusiųjų miokardo infarktu, penktadaliui ligonių gliukozės koncentracijos padidėjimas buvo 6,1-6,99 mmol/l, trečdaliui -³7,0 mmol/l, o mažiau kaip pusei -gliukozės koncentracija buvo normali. Ligoniams, kuriems rasta hiperglikemija hospitalizavus, atlikus gliukozės tolerancijos mėginį, trečdaliui tiriamųjų nustatytas gliukozės tolerancijos sutrikimas, dešimtadaliui -cukriniam diabetui būdingas gliukozės koncentracijos padidėjimas. Išvada. Daugiau kaip pusei ligonių neatpažintas gliukozės tolerancijos sutrikimas iki jiems susergant miokardo infarktu, rodo gliukozės koncentracijos ištyrimo svarbą sergantiesiems krūtinės angina arba turintiems išeminės širdies ligos riziką, kad būtų galima kuo anksčiau pradėti šio rizikos veiksnio modifikaciją. Adresas susirašinėti: I. Milvidaitė, KMU Kardiologijos institutas, Summary. The objective of this study was to determine frequency of admission hyperglycemia and abnormal Susirgusiųjų miokardo infarktu hiperglikemijos dažnis hospitalizavus ir išrašant iš stacionaro Susirgusiųjų miokardo infarktu hiperglikemijos dažnis hospitalizavus ir išrašant iš stacionaro Medicina (Kaunas) 2007; 43 (12)

Lietuvių katalikų mokslo akademijaRaktažodžiai: fizinio krūvio mėginys, miokardo infarktas, mirštamumas. Fizinio krūvio mėginys tebėra svarbus tyrimo metodas vertinant širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinę būklę (1). Jeigu nėra kontraindikacijų, ankstyvasis fizinio krūvio mėginys klinikinėje praktikoje atliekamas visiems sergantiesiems miokardo infarktu prieš išvykstant iš stacionaro. Nors sirgusieji miokardo infarktu sudaro didelę staiga mirusiųjų dalį, prognozinė mėginio vertė iki šiol nepakankamai tiriama (2). Skirtingai vertinama krūvio sukeltos ST depresijos prognozinė svarba (1-3). Tiek literatūros, tiek mūsų atliktų tyrimų duomenimis, pusės metų laikotarpiu po miokardo infarkto įvykstančios staigios mirtys turi glaudų ryšį su ankstyvojo krūvio mėginio sukeltais grėsmin-gais ritmo sutrikimais. Vėlesniu poinfarktiniu laikotarpiu šio ryšio nerandama (4, 5). Taigi, galima manyti, kad ankstyvąsias staigias mirtis turėtų padėti prognozuoti ankstyvojo krūvio mėginio sukeltos QT dispersijos tyrinėjimai, nes QT trukmės skirtumai tarp derivacijų (QT dispersija) rodo skilvelių repoliarizacijos nehomogeniškumą, kuris atspindi skilvelinių aritmijų elektrinį substratą, sudarantį sąlygas skilvelinėms aritmijoms kilti (6, 7). Ikihospitaliniu laikotarpiu staigios mirties atvejais greitosios medicinos pagalbos tarnyba gaivinimo metu dažniausiai užfiksavo skilvelių virpė- Santrauka. Ankstyvasis fizinio krūvio mėginys iki

The aim of this work was to assess the quality of pharmacological treatment in patients within one year after acute myocardial infarction. Material and methods. We performed a prospective survey of 985 consecutive patients with acute myocardial infarction who were treated in the Clinic of Cardiology of Kaunas University of Medicine Hospital in 2004. About half of patients were hospitalized from different regions of Lithuania. According to the follow-up protocol, an information on 514 patients and their used treatment within 13.8±3.2 months after myocardial infarction were collected by letter with questionnaire. Results. Beta-adrenoblockers, angiotensin-converting enzyme inhibitors, and antithrombotic drugs were the most drug used (76%, 74%, and 76%, respectively) in patients following myocardial infarction. Most of the patients used a three-drug combination (36.8%), more rarely – two-drug (24.1%) or four-drug complex (19.8%). One drug was used only in 12.1% of cases; 7.2% of patients did not use any cardiac drugs. Betaadrenoblocker with angiotensin-converting enzyme inhibitor was the most common (40.3%) used drug combination in patients on two drug complex. The combination of beta-adrenoblocker, angiotensin-converting enzyme inhibitor, and antithrombotics was more frequently used in patients on three drug complex. The combination of two or three cardiac drugs with statin was used in several cases (1.6–10.3%). Conclusions. These findings underscore that the use of beta-adrenoblockers, angiotensin-converting enzyme inhibitors, and antithrombotics was high (about 75%) in patients during the first year after myocardial infarction, and the combination of these three drugs was used more commonly. The discordance between existing guidelines for statin use after myocardial infarction and current practice was determined in patients following myocardial infarction.