Nors pirmieji žodynai, tame tarpe ir dvikalbiai, buvo sudaryti senovės Babilone net prieš 4400 metų (tai taip vadinamos žodžių eilės, dantiraščiu surašytos molio lentelėse), iki šiol rimtų leksikografijos teorijos studijų, palyginus su kitomis lingvistikos sritimis, yra nedaug. Teoriniai šio mokslo pagrindai buvo sukurti tik šeštame XX amžiaus dešimtmetyje. Lemiamą postūmį germanų kalbų leksikografijai turėjo Blumingtono (Bloomington) kongresas (1960), o romanų kalbų – 1968 metais publikuota Bernaro Kemada disertacija „Dabartinės prancūzų kalbos žodynai (1539–1863). Jų istorijos, tipų ir sudarymo metodų tyrimas“. To „paradoksalaus“, kaip pažymi rusų tyrinėtojas V. Berkovas, „reiškinio priežasčių yra keletas, (...) bet įvardinsime čia tik vieną jų: leksikografija nelaikoma prestižiniu lingvistikos skyriumi, ir stambūs mokslininkai retai imasi leksikografinės problematikos“ (Berkov 2004, 3). Taigi, nors po 1970 metų Vakarų Europos šalyse pasirodė rimtų tyrinėjimų1, skirtų bendriesiems vienakalbiams žodynams, dvikalbė leksikografija ir toliau liko šešėlyje. Anot prancūzų leksikografų Anri Bėžuano (Henri Béjoint) ir Filipo Tuarono (Philippe Thoiron), „viskas vyksta – vyko – taip, tarsi dvikalbiai žodynai būtų įrankiai, be kurių neapsieisi, bet kurie užsitarnauja metodologinių pamąstymų ne ką daugiau, nei atsuktuvas ar kamščiatraukis“ (Béjoint, Thoiron 1996, 5). [...]

Tai, kad transkodavimo procesas (dekodavimas ar užkodavimas) dvikalbiame žodyne yra apskritai įmanomas ir kad vienos kalbos konceptams galima rasti leksinę raišką kitose kalbose, įvairių šalių mokslininkams nekyla abejonių. Tačiau pasitaiko atvejų, kai perėjimas nuo vieno leksinio kodo prie kito tampa tikru iššūkiu leksikografui. Taip atsitinka tuomet, kai jis susiduria su ypatingu leksikos tipu – vadinamąja ekvivalentų neturinčia leksika. Šias leksemas yra sudėtinga perteikti kita kalba, nes jose nuo leksinės, gramatinės, stilistinės ir vertinamosios reikšmės yra neatsiejamas jų kultūrinis komponentas, suteikiantis neįkainojamos informacijos apie šiais žodžiais įvardytų reiškinių ypatumus ir jų vaidmenį konkrečiai kalbinei bendruomenei. Neatsižvelgus į kultūrinio reikšmės komponento niuansus, neįmanoma rasti adekvataus atitikmens verčiamojoje kalboje. Taigi šio darbo tikslas – panagrinėti ekvivalentų neturinčios leksikos leksikografinio aprašo ypatumus aktyviuosiuose lietuviškuose žodynuose, daugiausiai dėmesio skiriant onomasiologiniam neekvivalentiškumui. Analizės objektu yra pasirinkti keturi didelės apimties dvikalbiai žodynai: „Lietuvių–italų kalbų žodynas“ (2003), „Lietuvių–italų kalbų žodynas“ (2005), „Lietuvių–ispanų kalbų žodynas“ (2002) ir „Didysis lietuvių–prancūzų kalbų žodynas“ (2006).

« Des épidémies, des pestes, des révoltes, des incendies ravagèrent et dépeuplèrent Londres à plus de vingt reprises différentes ; mais toujours il se releva de ses ruines et de ses cendres plus grand et plus puissant qu'il n'avait encore jamais été ».

D’une part, tout emprunt linguistique pourrait être considéré dans le système de langue d’accueil comme une « perturbation lexicale » ou « un corps étranger », susceptible d’avoir des retombées négatives sur une collectivité. D’autre part, il est évident que des mots d’une langue contribuent à dynamiser un autre système linguistique en s’ajoutant aux ressources de celui-ci. Le but de cet article est de décrire à grands traits le véritable rôle des emprunts dans le système linguistique du lituanien contemporain et de relever les particularités de leur description lexicographique dans les dictionnaires monolingues et bilingues d’encodage, parus après l’an 2000.

Vilniaus universitetasRomanø kalbø katedra El. paðtas: dang3@takas.lt, tel. 2687275 Nors pastaruoju metu Lietuvoje beveik kasmet pasirodo naujø dvikalbiø þodynø 1 , jie praktiðkai lieka "nepastebëti" lingvistø. Regis, mûsuose iki ðiol vieðpatauja nuostata, jog leksikografija nëra rimta, "prestiþinë" mokslo ðaka, verta iðsamaus tyrinëjimo. Todël þodynø, ypaè dvikalbiø, kûrimo procesas yra paliekamas likimo valiai 2 . Tuo tarpu tiek jø makrostruktûros (þodynø bendrosios struktûros), tiek ir mikrostruktûros (þodyno straipsnio sandaros) ávairiapusë analizë turëtø ne vien teorinae, bet ir praktinae reikðmae: atsiþvelgus á dabar egzistuojanèiø þodynø trûkumus, ateityje bûtø galima juos pataisyti ir patobulinti.Ðiame darbe norëtume stabtelëti ties vienu itin svarbiu mikrostruktûros aspektu -lemos pateikimo ir jos aiðkinimo ypatumais dvikalbio þodyno straipsnyje. Kodël ðis aspektas yra ne maþiau svarbus, negu, tarkim, þodyno sàvado tyrinëjimas? Neretai maþdaug tiek pat lemø, arba antraðtiniø þodþiø, turintys þodynai ið esmës skiriasi -ne vien tik straipsniuose pateikiamos informacijos apimtimi, bet ir vartojimo patogumu. Taigi, analizës objektu pasirinkae keturis 2001-2006 metais Lietuvoje iðleistus didelës apimties dvikalbius þodynus, kuriuose lietuviø kalba yra pagrindinë 3 , pamëginsime panagrinëti, kuo yra panaðus ir kuo skirtingas tos paèios lemos aiðkinimas. Kaip tipiðkà pavyzdá, kuriuo pasinaudodami aptarsime pagrindines problemas, iðskyrëme daiktavardá koja. Lemos sàvoka ir jos pateikimasJei "pagrindiniu dvikalbio þodyno vienetu yra straipsnis" (Berkov 2004, 18), tai pastarojo branduolys yra lema. Lema -tai "sutartinis metaleksikografinis þymiklis, t. y. daþniausiai pajuodintais