The article gives a review of scientific conference ‘Technique, Technologies, Ontology: Philosophical, Sociological and Communicative Aspects’ held at the Lithuanian Academy of Sciences. The text represents the course of the conference and the main thoughts of speakers. The topics explored in this scientific event were the following: human being and biorobots, ethics of technology, the conception of human in transhumanism, paradoxes of media technology, technological thinking and catastrophes of humanity, the psychology of engineer in literature, technology of capitalism, philosophy of A. Šliogeris, modern technologies and mythical consciousness, ontology of instrumentality, postsecularity and biotechnologies, fake news, technologies of propaganda, human being and information technologies, technology of virtual learning environment in the process of studying.

2015 © Straipsnio autoriai. Leidėjas VGTU leidykla "Technika". šis straipsnis yra atvirosios prieigos straipsnis, turintis Kūrybinių bendrijų (Creative Commons) licenciją (CC BY-NC 4.0), kuri leidžia neribotą straipsnio ar jo dalių panaudą su privaloma sąlyga nurodyti autorių ir pirminį šaltinį. Straipsnis ar jo dalys negali būti naudojami komerciniams tikslams. 73CoaCtivity: Philosophy, Communication 2015, Vol. 23, No. 1, 73-85. ISSN 2029-6320/eISSN 2029 dėl istorinio nuotolio ir skirtingo nuo kantiš-kojo mūsų laikotarpio teorinio bei kultūrinio konteksto, bet ir sujungti į vientisą sistemą Kanto teorinės filosofijos elementus, o šiam sujungimui jo paties veikalai teikia skirtingų galimybių. Su tokiais keblumais neišvengiamai tenka susidurti nagrinėjant ir Kanto patyrimo teoriją, kuri yra glaudžiai susijusi su kantiškuoju metafizikos kaip mokslo galimybės klausimu, taip pat su Kanto požiūriais į transcendentinę metafiziką, teorinio ir praktinio proto santykį, Reikšminiai žodžiai: apriorizmas, daiktas savaime, metafizinis nominalizmas, metafizinis realizmas, patyrimas, ontologija, transcendentalinė sąmonė.

Straipsnyje nagrinėjama Kanto teorinėje filosofijoje išdėstyta patyrimo samprata ir iš jos kylanti pažinimo ribų problema. Įrodinėjama, kad kantiškasis patyrimas kaip juslinės medžiagos ir apriorinių formų sintezė yra reiškinių santykių pažinimas. Patyrimo teorijoje Kantas atsiriboja nuo transcendentinės metafizikos – neigia transempirinio pažinimo galimybę ir nusako imanentinį proto taikymą. Teigiama, kad transcendentalinė patyrimo teorija leidžia suprasti kantiškąjį apriorizmą kaip pažinimo formų arba modelių kūrybą ir paaiškina „noumeno“ idėją kaip įsteigiančią tam tikras empirinio ir metafizinio pažinimo ribas.Kantian Conception of Experience and the Problem of the Limits of CognitionEdvardas Rimkus SummaryThe article examines Kant’s conception of experience and its theoretical implication for the limits of cognition. It is argued that Kantian experience as a synthesis of sensory material and a priori forms is a cognition of phenomenal relations. Kant distances himself from transcendental metaphysics, he denies the possibility of transempirical knowledge and describes how the mind works in the immanent area. Kant’s transcendental theory of experience allows us to understand the epistemological apriorism as a creation of forms and models of cognition and explains the idea of a “thing-in-itself” as establishing the limits of empirical and metaphysical knowledge.

Straipsnyje pristatomas ir nagrinėjamas Rae Langton požiūris į kantiškąją „daikto paties savaime“ problemą. Autorė noumeno ir fenomeno perskyrą interpretuoja kaip dviejų „daikto paties savaime“ savybių rūšių perskyrą. Fenomenas – tai išoriškai noumeno atžvilgiu pasireiškiančios jo savybės. Išorinės savybės yra noumeno generuojamos jėgos. Noumenas turi ir vidines savybes, vidinę prigimtį, kuri nepasireiškia išoriškai ir todėl nėra prieinama pažinimui. „Vidinių savybių“ koncepcija kritikuojama teigiant, jog ji pernelyg išplečia Kanto apriorinių intelekto kategorijų taikymo sferą ir yra nesuderinama su noumeno, kaip nekonceptualizuoto ir nepriklausomo nuo juslinio receptyvumo daikto, galima reikšme Kanto filosofinėje teorijoje.Pagrindiniai žodžiai: Langton, Kantas, daiktas pats savaime, išorinės savybės, vidinės savybės.Rae Langton’s Interpretation of the Kantian Problem of the Thing-in-ItselfEdvardas Rimkus SummaryThe paper presents and examines Rae Langton’s approach to the Kantian problem of noumena. Langton treats the distinction between noumena and phenomena as a distinction between two kinds of properties of the thing-in-itself. Phenomena are externally manifested qualities of noumena. Appearance is the power generated by noumena. Noumena also have intristic properties or the inner nature, which are not externally manifest and thus are not accessibleto cognition. The paper criticizes such conception of intrinsic properties, since it extends the scope of application of Kant’s intellectual apriori categoriesand are not compatible with the possible significance of noumena as nonconceptual things independent of sensory receptivity.Key words: Langton, Kant, thing-in-itself, intrinsic property, extrinsic property.

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kūrybinių industrijų fakultetas, Filosofijos ir politologijos katedra, Saulėtekio al. 11, LT-10223 Vilnius, Lietuva El. paštas: politologija@vgtu.lt Straipsnyje nagrinėjamos kai kurios Heideggerio meno filosofijos idėjos. Mąstytojas savo egzistencinės ontologijos kontekste kritikuoja estetiką ir tradicinę meno teoriją. Meno kūrinys suprantamas kaip istoriško žmogaus pasaulio atvėrėjas. Filosofo požiūris į meno kūrinį susiejamas su jo emocijų teorija -"Befindlichkeit" koncepcija. Teigiama, jog, integravus emocinius fenomenus į Heideggerio meno filosofiją, meno kūrinys pasirodo ir kaip komunikacijos vieta. Heideggerio meno samprata suartinama su estetika ir meno teorija.Reikšminiai žodžiai: filosofija, menas, estetika, Befindlichkeit, komunikacija.doi:10.3846/cpc.2012.05 ĮvadasMeno kūriniai yra įvairių išgyvenimų -nuotaikų, prisiminimų, asociacijų, minčių, estetinių potyrių ir kt. -sukėlėjai. Jie sukelia ir problemas. Keblumų gali kilti bandant suprasti menininko idėjas ar vertinant jo dirbinį meniškumo apskritai požiūriu. Menas dažnai provokuoja kiek kitaip suprasti ir patirti savo ar kito žmogaus gyvenimą, tad kūriniuose suprobleminti gali būti patys gyvenimo būdai, gyvenimo sampratos, pasaulėžiūros ir pasaulėjautos. Kūrinys neretai tampa virtualia egzistencinių eksperimentų vieta -menininkas kūrinyje arba kūrinio suvokėjas vaizduotėje -konstruoja gyvenimo modelius, apmąsto esamus arba galimus realizuoti jo scenarijus. Per meną gali išryškėti keblūs santykių su kitais žmonėmis ar daiktais aspektai. Tad meno kūrinys -ne tik išgyvenimų generatorius ir tam tikras ženklas, jis yra mąstymo bei savimąstos instrumentas, taip pat komunikacijos priemonė.Daugiaaspektis meno problemiškumas nebūtinai išryškėja tiek jo kūrėjui, daugiau ar mažiau žinančiam, kaip ir kokiam tikslui jis ką nors kuria, tiek bet kuriam kitam kūrinio suvokėjui. Meno kūrinius, kaip ir kitus žmogaus sukurtus daiktus, galima suprasti kaip objektus, atliekančius funkcijas, jie yra vienaip ar kitaip naudojami. Praktiniai ir kitokie santykiai su kūriniais dažnai atveria tik kurią nors vieną tokio daikto prasmę, neleisdami pasirodyti kitoms. Būdami neobjektiški (nematerialūs) santykiai su daiktais arba nusistovėję jų vartojimo ir supratimo būdai ne visada gali pasipriešinti laiko tėkmei, tad neretai, ypač vertinat meno kūrinius, tenka juos perinterpretuoti, vėl aktualizuoti, iš naujo priskirti jiems funkcijas, suteikti prasmes. Nagrinėjant meno kūrinius, bent virtualioje plotmėje ir tam tikru mastu galima užmegzti ryšį su kitomis kultūromis, su kitais asmenimis, taip pat įsteigti naujas paties kūrinio suvokimo 41 Santalka: Filosofija, Komunikacija 2012, 20(1): 40-49 perspektyvas. Tačiau ir teorinėje plotmėje vykstantis tokių objektų apmąstymas neatskleidžia visų jų supratimo galimybių. Galima tik konstatuoti, kad meno kūrinys yra perceptyvinis paradoksas, dažnai sugebantis išsiveržti ne tik iš įprastinių jo sampratų, bet ir iš teorinių schemų, iš įvairių konceptualizavimo būdų. Tokios jo savybės leidžia nu...