The article analyses the dynamics of domestic violence in the city of Klaipėda during the period from 2010 to 2020. The analysis of reported cases of violence is intended to reveal the functioning reality of the Republic of Lithuania’s Law on Protection against Domestic Violence (LPADV) adopted in 2011, and to evaluate the fact that violence, as a conditionally marginalised phenomenon for a long time, is raised to the level of an actual social problem. In evaluating the dynamics of this phenomenon over the ten-year period, the authors reject the hypothesis that cultural traditions of violence have changed over the years. During the period analysed, domestic violence has established itself as one of the most widespread violent crimes in Lithuania, overshadowing other forms of violence. The article introduces four indicators of sociological assessment, which consist of the abuser’s family situation, gender, recurrent criminality, and associations between age cohorts, in a focused manner, which reveals the social effects of the adoption of the law, demonstrating ‘the disclosure’ of the known but deliberately ‘overlooked’ reality by the LPADV. The analysis of segments of violence presented in the article suggests the development of specific measures for the prevention of domestic violence and programme strategies, because not only is the legal regulation of domestic violence significant, but so is the identification of target groups that go beyond popular stereotypes of this phenomenon.

Lietuvos sociologijos istorijos bruožai (l)Santrauka Straipsnio tikslas -išnagrinėti nacionalinės sociologijos istorijos sampratą ir aptarti metodologi nes problemas. Sociologijos istorijos istoriografijoje skirtinos dvi tradicijos: a) idėjų istorija, kuri apima biografinį požiūrį, paradigmų kaitos ir elementariųjų sociologijos idėjų istorijos koncepcijas; b) analiti nė tradicija, kuri siejama su mosklotyra ir mokslinio žinojimo sociologija. Kiekviena tradicija yra susiju si su atskira sociologijos istorijos funkcija: idėjų istorija -su disciplinos identiteto formavimu ir jos įteisinimu, analitinė -su disciplinos sociologine savivoka. Aptariamųjų metodologinių sociologijos is torijos problemų atžvilgiu bandoma konstruoti ir pagrįsti analitinę nacionalinės sociologijos istorijos tyrinėjimų metodologiją.Kaip ir tautų formavimosi atveju, kiekviena pripažinta intelektualioji disciplina turėjo išgyventi panašų savęs įteisinimo proce są. Visos disciplinos turi savo pramanytas istorijas, visos jos yra įsivaizduojamos bendruomenės kuriančios praeities mitus kaip priemonę, pažyrninčią jų pačių vidinę raidą bei vienybę ir nubrėžiančią ribas tarp savęs bei kaimyninių disciplinų.

Straipsnio tikslas - išnagrinėti nacionalinės sociologijos istorijos sampratą ir aptarti metodologines problemas. Sociologijos istorijos istoriografijoje skirtinos dvi tradicijos: a) idėjų istorija, kuri apima biografinį požiūrį, paradigmų kaitos ir elementariųjų sociologijos idėjų istorijos koncepcijas; b) analitinė tradicija, kuri siejama su mokslotyra ir mokslinio žinojimo sociologija. Kiekviena tradicija yra susijusi su atskira sociologijos istorijos funkcija: idėjų istorija - su disciplinos identiteto formavimu ir jos įteisinimu, analitinė - su disciplinos sociologine savivoka. Aptariamųjų metodologinių sociologijos istorijos problemų atžvilgiu bandoma konstruoti ir pagrįsti analitinę nacionalinės sociologijos istorijos tyrinėjimų metodologiją.

Straipsnyje aptariamos nepilnamečių nusikaltimų mažėjimo tendencijoms Klaipėdoje 1995-2019 metų laikotarpyje. Klaipėdos miestas pasirinktas kaip empirinė iliustracija, leidžianti ne tik sufokusuotai parodyti socialinį reiškinį, bet ir identifikuoti galimas platesnės interpretacijos ar priežastinio aiškinimo kryptis. Straipsnio autoriai jau yra pristatę sociologinę Klaipėdos miesto tapatybių rekonstrukciją 1990-2010 metų laikotarpyje*, todėl šiame straipsnyje jaunimo nusikalstamumo Klaipėdos mieste dinamika, naujai įvertinant statistines, sociologines ir ypač teisines prieigas, gali būti traktuojama kaip nepilnamečių nusikalstamumo fenomeno Klaipėdoje analizės tęstinumas. Įvertinant nepilnamečių nusikalstamumą socialinės problemos kontekste, autoriai teisinius pokyčius nepilnamečių justicijos srityje ir nepilnamečių justicijos programas vertina kaip galimas nepilnamečių nusikalstamumo mažėjimo prielaidas. Tačiau straipsnio išvados ir diskusija, grindžiama 4 hipotetinėmis nepilnamečių nusikalstamumo mažėjimo prielaidomis (nepilnamečių delinkvencijai įtakos turi asmens biologinis ir socialinis brendimo procesas; absoliučiai priešinga hipotezė -pasibaigus brendimo procesui nutrūksta ir delinkventinio elgesio apraiškos; nepilnamečių nusikalstamumo sąsajos su socialiai silpnomis šeimomis; grįžimas prie K. Mannheimo idėjos apie visuomenės elito ir jaunuomenės sandorį), provokuoja tyrimų jaunimo nusikalstamumo srityje tęstinumą. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: nepilnamečių nusikalstamumas, nusikalstamumo dinamika, nepilnamečių justicijos reformos, nepilnamečių justicijos programos

Miesto erdvė ir subkultūrų dinamikaKlaipėdoje 1991-2010 m.1 Santrauka. Tekste svarstomas klausimas apie miesto erdvių sąsajas su subkultūrų raišką. Pasitelkus dviejų dešimtmečių empirinę medžiagą, bandoma rekonstruoti Klaipėdos muzikinių subkultūrų dinamiką posovietiniu laikotarpiu. Šioje studijoje siekiama suderinti britų kultūros studijų įžvalgas apie hegemoninės jaunimo kategorijos santykį su subkultūromis, Kevino Hetheringtono ekspresyvios tapatybės teoriją ir Michelio Maffesoli teorines įžvalgas apie šiuolaikinio socialumo formas. Visos teorinės prielaidos susijusios su erdvės ir tapatybės santykio pažinimo klausimu. Posovietinio laikotarpio Klaipėdos subkultūrinių erdvių tyrimas atskleidžia, kad 1991-1996 m. galima stebėti subkultūrų subordinaciją hegemoninei jaunimo kategorijai, stilių hibridiškumą ir subkultūros suartėjimą su popkultūra. 1997-2002 m. subkultūros pradeda trauktis iš viešosios erdvės, jaunimo laisvalaikio vietų ir socialinės kontrolės akiračio, kas vedė link naujų erdvių paieškos ir jų pritaikymo subkultūrinės tapatybės raiškai. 2003-2010 m. laikotarpiui būdinga subkultūrų diferenciacija, ideologinis išsigryninimas ir ritualinių erdvių uždarumas. Įvardinti subkultūrų dinamikos procesai interpretuojami platesniame urbanistinių pokyčių kontekste. Šiame žurnalo numeryje spausdinama pirmoji straipsnio dalis. Pagrindiniai žodžiai: subkultūra, jaunimas, miesto erdvės, subkultūrinė tapatybė, ideologija, Klaipėda, posovietinis laikotarpis, socialiniai pokyčiai.