The paper examines the strategic integration and management of organizational communication, by synergizing external and internal stakeholders, so as to facilitate the achievement of corporate goals, amongst which corporate social responsibility (CSR) and sustainability issues should be included.

No abstract

This research paper discusses the degree of institutionalization of communication as a strategic managerial function to explore the different scopes and status achieved across countries and organizational sectors. Empirical work was conducted in Lithuania, Spain and Argentina, chosen as pioneers and regional leaders towards institutionalization through the establishment of the first university-level communication studies, national and worldwide networks of communication researchers and practitioners. Purposeful convenience sampling also ensured data collection through 61 semi-structured interviews with communication experts, senior managers and scholars from these countries, and a pilot survey with 20 Lithuanian communication specialists. The results suggest that CEOs in Argentina (70.6%) and Spain (65%) are more aware of the communication value, 60% communication specialists hold executive/senior positions. All this is 10-15% lower in post-communist countries. For 90% Lithuanian respondents, the CEO’s full understanding of communication is the number 1 factor affecting the institutionalization of communication, followed by the evolution of their profession in the country, which influences the perception of the communication function. Strengthening their role and status is the 4th priority for communication professionals in Europe and Argentina. This requires further education to fill a widening gap of data competencies and management skills, expressed by 69% of Spanish communicators, 75-87% in the former communist bloc, and 45% of seasoned Argentinean communicators. The empowerment of communication specialists remains highly dependent on the communicative competence and willingness of CEOs, who also need ad hoc executive education, which is more widely available in Spain and Argentina than in Lithuania. AcknowledgmentThis paper was written under the Lithuanian Research Council and European Investment Funds grant No. 09.3.3-LMT-K-712, as part of the post-doctoral research project “Towards an assessment model for mission-based strategic communication excellence”.

Anotacija. Vertimas, palengvinantis dialogą tarp tautų ir kultūrų, nuo diplomatijos formavimosi laikų yra neatsiejama tarptautinės komunikacijos dalis. Pastaruoju metu kintantis tarptautinės komunikacijos pobūdis, nulemtas komunikacijos dalyvių skaičiaus bei įvairovės didėjimo ir paties proceso intensyvėjimo, neišvengiamai daro poveikį ir vertimui. Siekiant atskleisti šio poveikio apraiškas, straipsnyje vertimas nagrinėjamas kintančios tarptautinės komunikacijos kontekste žiūrint į jį ne tradiciškai iš lingvistinės, o iš komunikacinės perspektyvos. Remiantis S. Bolaños Cuellar idėjomis, aptariama vertėjo vieta ir funkcijos komunikacijos procese. Siekiant atskleisti vertimui kylančius sunkumus, aptariami tarptautinės komunikacijos dalyvių retorikos pokyčiai, nulemti šią komunikaciją reglamentuojančių taisyklių kaitos. Vertinant diplomatinės komunikacijos dalyvių pranešimus iš semiotinės perspektyvos, išskiriamas naujai susiformavęs spontaniškas neapibrėžtumas, papildantis jau seniai egzistuojantį apgalvotą neapibrėžtumą, būdingą diplomatinei kalbėjimo manierai. Detalesniam spontaniško neapibrėžtumo sukeltų problemų nagrinėjimui pasitelkiamas giluminis interviu su vertėjais. Remiantis tyrimo duomenimis, suformuluojami sunkumai, su kuriais susiduria vertėjai, kaip tarptautinės komunikacijos tarpininkai, tradicinių vertėjų funkcijų kaitos tendencija-vis labiau ryškėjanti papildoma turinio redagavimo funkcija. Reikšminiai žodžiai: diplomatinė komunikacija, tarpkultūrinė komunikacija, apgalvotas neapibrėžtumas, spontaniškas neapibrėžtumas, vertėjo funkcijos. Įvadas Diplomatija, kurios svarbą ir buvimą nuo seniausių laikų patvirtina istorikai, yra komunikacijos tarp valstybių būdas. Kadangi absoliučia dauguma atvejų skirtingose valstybėse vartojamos skirtingos kalbos, iškyla bendros kalbos arba vertimo, užtikrinančio bendrą supratimą, būtinybė.