Anotacija. Vertimas, palengvinantis dialogą tarp tautų ir kultūrų, nuo diplomatijos formavimosi laikų yra neatsiejama tarptautinės komunikacijos dalis. Pastaruoju metu kintantis tarptautinės komunikacijos pobūdis, nulemtas komunikacijos dalyvių skaičiaus bei įvairovės didėjimo ir paties proceso intensyvėjimo, neišvengiamai daro poveikį ir vertimui. Siekiant atskleisti šio poveikio apraiškas, straipsnyje vertimas nagrinėjamas kintančios tarptautinės komunikacijos kontekste žiūrint į jį ne tradiciškai iš lingvistinės, o iš komunikacinės perspektyvos. Remiantis S. Bolaños Cuellar idėjomis, aptariama vertėjo vieta ir funkcijos komunikacijos procese. Siekiant atskleisti vertimui kylančius sunkumus, aptariami tarptautinės komunikacijos dalyvių retorikos pokyčiai, nulemti šią komunikaciją reglamentuojančių taisyklių kaitos. Vertinant diplomatinės komunikacijos dalyvių pranešimus iš semiotinės perspektyvos, išskiriamas naujai susiformavęs spontaniškas neapibrėžtumas, papildantis jau seniai egzistuojantį apgalvotą neapibrėžtumą, būdingą diplomatinei kalbėjimo manierai. Detalesniam spontaniško neapibrėžtumo sukeltų problemų nagrinėjimui pasitelkiamas giluminis interviu su vertėjais. Remiantis tyrimo duomenimis, suformuluojami sunkumai, su kuriais susiduria vertėjai, kaip tarptautinės komunikacijos tarpininkai, tradicinių vertėjų funkcijų kaitos tendencija-vis labiau ryškėjanti papildoma turinio redagavimo funkcija. Reikšminiai žodžiai: diplomatinė komunikacija, tarpkultūrinė komunikacija, apgalvotas neapibrėžtumas, spontaniškas neapibrėžtumas, vertėjo funkcijos. Įvadas Diplomatija, kurios svarbą ir buvimą nuo seniausių laikų patvirtina istorikai, yra komunikacijos tarp valstybių būdas. Kadangi absoliučia dauguma atvejų skirtingose valstybėse vartojamos skirtingos kalbos, iškyla bendros kalbos arba vertimo, užtikrinančio bendrą supratimą, būtinybė.

Straipsnyje nagrinėjamas žiniasklaidos vaidmuo šiandienėje kultūrinių konfliktų komunikacijoje. Dabartiniu metu vis dažniau lokalūs konfliktai nušviečiami globaliu mastu, o žiniasklaida, aptardama tuos konfliktus iš nešališkos stebėtojos tampa tų konfliktų dalyve. Taip įsitraukdama į konfliktus žiniasklaida gali atlikti arba konflikto eskaluotojos, arba aktyvios konflikto sprendėjos vaidmenį.Remiantis M. El-Nawawy ir S. Powerso išskirtais taikinamosios žiniasklaidos bruožais analizuojamas G. Wilderso filmo "Fitna" nušvietimo Vakarų ir Rytų šalių žiniasklaidoje atvejis, siekiant įvertinti konflikto sprendimo vaidmens raišką.Pagrindiniai žodžiai: konflikto komunikacija, žiniasklaidos vaidmuo konflikte, taikos žurnalistika, žiniasklaida -konflikto eskaluotoja.

diplomatinio protokolo kaita: instrumentinis požiūris beata grebliauskienė mariana Sueldo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Informacijos ir komunikacijos katedros bakalauro studijų vyr. lektorė docentė daktarė Straipsnyje diplomatinio protokolo kaita nagrinėjama ir vertinama iš instrumentalistinių pozicijų, diplomatinį protokolą traktuojant kaip tam tikrą apibrėžtas funkcijas atliekantį instrumentą. Protokolo ir etiketo atliekamos funkcijos kito dėl esminių aplinkos pasikeitimų skirtingais laikotarpiais, dėl to kito ir pats etiketas bei protokolas kaip instrumentas. Monarchinėje Europoje diplomatinis protokolas atliko tris funkcijas: galios palaikymo, elito apibrėžimo ir komunikacinio neapibrėžtumo mažinimo. Modernizmo laikotarpiu diplomatinis protokolas išlaikė elito apibrėžimo ir komunikacinio neapibrėžtumo mažinimo funkcijas, o praradęs galios palaikymo funkciją, patapo veiksmingos komunikacijos, elgesio lankstumo ir manevrų laisvės užtikrinimo įrankiu. Dabar elito apibrėžimo funkcija transformavosi į tarpusavio pagarbos ir pripažinimo funkciją, o likusios dvi mažai tepakito. Kinta ir veiksmingos komunikacijos užtikrinimo funkcija. Standartizuoto elgesio, kaip būtino vieno bendro vardiklio, apimtis mažėja, jis užleidžia vietą postmodernistinei komunikacinių pranešimų formų ir interpretacijos įvairovei, o tai sukuria erdvę naujam neapibrėžtumui atsirasti. Protokolas kaip instrumentas, prisitaikydamas prie kintamų aplinkos sąlygų, keičia atliekamas funkcijas. Kintama aplinka iš instrumento reikalauja kitokių funkcijų, o toms funkcijoms atlikti reikia atitinkamai pasikeitusio instrumento. Kintamos aplinkos nulemta diplomatinio protokolo funkcijų kaita lemia jo kaip instrumento paprastėjimą ir lankstumo didėjimą. Pagrindiniai žodžiai: diplomatinis protokolas, diplomatinio protokolo funkcijos, diplomatinio protokolo kaita. Diplomatinis protokolas ir jo kaitos tendencijos pastaruoju metu sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio, tačiau nebūtų galima pasakyti, kad tai yra populiarus mokslinių tyrimų objektas. Nors į diplomatinį protokolą dažnai žiūrima iš normatyvinių pozicijų, neieškant gilesnio nusistovėjusių taisyklių mokslinio pagrindimo, yra nema-žai mokslinių darbų, kur protokolas analizuojamas istoriškai kaip diplomatijos raidos dalis (Der Derian, Frey, Jönsson, Hall). Ryškesnį komunikacinį požiūrį į protokolą galima rasti Jönsson ir Hall (2005), edelman (2002), Hamilton ir langhore (1995), Goldstein (1998) darbuose.

Straipsnyje analizuojamas diplomatinis protokolas ir jo kaita komunikaciniu aspektu. Traktuojant protoko lą kaip komunikacijos sklandumo ir efektyvumo užtikrinimo priemonę, tiriamos specifinių protokolo bruo žų atsiradimo aplinkybės bei priežastys, atskleidžiami diplomatinio protokolo klostymuisi bei raidai įtaką darę veiksniai. Diplomatinis protokolas kaip komunikacijos proceso dalis analizuojamas keliais aspektais: komunikacijos proceso dalyvių tikslai, proceso dalyvių komunikaciniai gebėjimai ir vis daugėjimas šių da lyvių bei komunikacijos intensyvėjimas. Aptariami diplomatinės komunikacijos besikeičiantys tikslai per einant nuo neapibrėžtumo vengimo iki siekio įtikinti. Atkreipiamas dėmesys į protokolui būdingą, tačiau nesavitikslį neverbalikos formų vartojimą, ritualų ir ceremonijų gausą nuo viduramžių iki mūsų dienų.Pagrindiniai žodžiai: diplomatinis protokolas, komunikacijos procesas, diplomatinio protokolo kaita, veiksniai. influEntiAl fActoRs in thE DEvElopmEnt of DiplomAtic pRotocol: communicAtivE pERspEctivEBeata grebliauskienė, mariana sueldo S u m m a r y this paper provides an analysis of diplomatic protocol as part of the communication process, more specifically as a code of communication and the factors which have mostly influenced its development. Protocol being understood as a means to ensure effective and clear communication, the circumstances and reasons for the emergence of protocol are discussed. three main aspects of protocol as a communication code are here considered as the most significant, namely: the participants in the diplomatic communication process and their aims, the communication abilities of individuals taking part in such situations, and the gradually and historically changing number of the participants involved in the diplomatic communication process, as well as the intensity of communication. this article unveils these three factors within the area of communication, focusing respectively on each of them, starting with an overview of ritualized and rule-base interpersonal communication as a means to reduce uncertainty. then diplomatic communication as a persuasive tool is analysed as a ruled self-expression within a purposefully created context, where the participants seek individual goals. then follows a brief analysis of the changing communication goals, ranging from the avoidance of uncertainty to the seek of persuassion. Attention is drawn to the frequent use of non-verbal communication forms, rituals and ceremonies as an integral component of protocol, from its emergence in the Middle Ages till our times.Įteikta 2008 m. spalio 26 d.

[straipsnis, santrauka, reikšminiai žodžiai lietuvių kalba; santrauka ir reikšminiai žodžiai anglų kalba] Straipsnio tikslas – nustatyti, kaip žiniasklaida atstovauja viešajam interesui kalbėdama apie emigraciją ir emigracijos problemas Lietuvoje, bei atskleisti emigracijos klausimo nušvietimo aspektus, nulemtus žiniasklaidos viešojo ir privataus interesų derinimo. Viešojo ir privataus intereso siekimas skatina skirtingą požiūrį į auditoriją, kas savo ruožtu lemia visuomenei aktualių socialinių problemų nušvietimo ypatumus. Atliepiant viešąjį interesą pateikiama įvairiapusiška informacija, skirtingos nuomonės, neapsiribojama situacijos nupasakojimu, stengiamasi ją analizuoti ir visuomenę supažindinti su problemos priežastimis, galimais sprendimo būdais. Privataus intereso tenkinimas lemia pateikiamos analizės seklumą, negatyvaus aspekto dominavimą, emocionalumą, straipsnių teksto ir antraščių nederėjimą.