Viena iš priemonių, galinčių užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės racionalų naudojimą, yra žemės rinkos reguliavimas teisiškai bei ekonomiškai pagrįstomis įstatymų nuostatomis. Žemės reformos metu žemės įsigijimas nuosavybėn atkuriant nuosavybės teises ir parduodant valstybinę žemę vyko netolygiai. Iš apie 3 800 tūkst. ha galimos privatizuoti žemės ūkio paskirties žemės 2013 m. sausio 1 d. teisiškai įregistruota 3 269 tūkst. ha. Šiuo metu žemės ūkio veiklos subjektų nuosavos žemės valdos daugiausiai plečiamos įsigyjant žemę iš jos nedirbančių savininkų. Tam tikra dalis privačios žemės perleidžiama ne žemės ūkio veiklos subjektams, o asmenims, įsigyjantiems žemės sklypus pajamoms iš žemės nuomos ar panaudojimo kitai paskirčiai gauti.Tyrimų tikslas ir uždaviniai -nustatyti žemės ūkio paskirties žemės rinkos pokyčius po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, išnagrinėti žemės pardavimo intensyvumą, parengti pasiūlymus įstatymų, reglamentuojančių žemės ūkio paskirties žemės rinką, tobulinimui.Tyrimais nustatyta, jog įstatymai nenustato kriterijų, kuriais vadovaujantis šios žemės negalėtų įsigyti neužsiimantys žemės ūkio veikla ir nepasirengę ūkininkauti asmenys. Tai turi įtakos ūkių ekonomikai, kadangi žemės rinkos kaina ir privačios žemės nuomos mokestis kasmet didėja. Teisiškai reguliuojant žemės ūkio paskirties žemės rinką turėtų būti siekiama sudaryti sąlygas susiformuoti gyvybingų ūkių žemės valdoms, kuriose didžiąją dalį žemės ploto sudarytų ūkio savininko nuosava žemė. Be to, šios žemės valdos turi būti kompaktiškos, užtikrinančios racionalų žemės naudojimą ir efektyvų žemės ūkio gamybos organizavimą. Atsižvelgiant į tai, įstatymų pataisomis tikslinga tobulinti žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo tvarką ir numatyti priemones, skatinančias didinti intensyviai naudojamų žemės ūkio naudmenų plotus.Raktažodžiai: žemės ūkio paskirties žemė, žemės ūkio naudmenos, privati žemė, rinkos vertė, žemės nuoma, žemės mokestis

Straipsnyje nagrinėjami kaimo plėtros žemėtvarkos projektuose ūkio že mės valdai pertvarkyti spręstini klausimai ir pateikiamas jų metodinis pagrindimas. Apibūdinant projektų struktūrą nurodoma informacinė dalis, kuriai rengti naudojama geoinformacinių duomenų rinkiniai, ir projekto sprendiniai. Pagrindiniai projekto sprendiniai apima panašias savybes turinčių laukų (agroūkinių sklypų) formavimą, rekomendacijas, kaip naudoti šiuos sklypus, numatomas žemės ūkio naud menų gerinimo priemones, aplinkosauginius reikalavimus ir pasiūlymus kelių bei melio racijos įrenginių būklei pagerinti. Atlikus anketinę apklausą nustatyti labiausiai ūkio gamybinei veiklai reikalingi projekto sprendiniai bei šių projektų panaudojimo sritys. Išanalizavus šalies ūkiuose vykstančius že mės naudojimo ir žemės ūkio gamybos pokyčius nustatytos savivaldybės, kuriose yra stabiliausios ūkių žemės valdos ir palankiausios sąlygos rengti žemėtvarkos projektus, reikalingus racionaliam žemės naudojimui ir ūkių teritorijos tvarkymui planuoti.Raktažodžiai: žemėtvarkos projektas, ūkio žemės valda, žemės ūkio naudmenos, žemės ūkio gamyba ĮVADASŪkio teritorijos tvarkymu šiame straipsnyje laikomas žemės ūkio veiklos subjekto ūkį kaip gamybinę-teritorinę sistemą sudarančių elementų (žemės ūkio naudmenų sklypų, ūkinių centrų ir juos su laukais jungiančių kelių, sausinimo sistemų įrenginių, kitų techninės infrastruktūros objektų) išdėstymo bei naudojimo planavimas, suderinant tai su ūkio gamybos plėtros perspektyvomis. Galimybę planuoti ūkių teritorijos tvarkymą reglamentuoja Žemės įstatymo (Lietuvos..., 2004) nuostatos, numatančios rengti specialiuosius planus (žemėtvarkos planavimo dokumentus) vieno ūkio naudojamoje teritorijoje (toliau šiame straipsnyje -ūkio žemės valdoje). Nors teisės aktai leidžia kaimo plėtros žemėtvarkos projektus rengti sprendžiant ne visus įstatyme iš-vardytus klausimus, o tik vieną ar kelis iš jų, ūkio teritorinio planavimo klausimus reikėtų nagrinė-ti kompleksiškai, susiejant juos tarpusavyje. Todėl kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ūkio žemės valdai pertvarkyti (toliau -KPŽPŪV) tikslinga rengti taip, kad jo sprendiniai konkretaus ūkio teritorijoje apimtų bent šešis iš aštuonių Žemės įstatymo 39 straipsnyje nurodytų klausimų, tai: 1) kraštovaizdžio formavimo priemonės; 2) že-mės ūkio naudmenų dirvožemio apsaugos ir gerinimo priemonės; 3) pagrindinių vidaus kelių, kurių reikia žemės ūkio veiklai, išdėstymas; 4) melioracijos statinių statyba, rekonstrukcija ir remontas; 5) žemės plotai, kuriuos tikslinga apsodinti mišku; 6) panašias savybes turinčių že-mės ūkio naudmenų sklypų (agroūkinių sklypų) formavimas ir rekomenduojamo jų naudojimo nustatymas, kai projektas rengiamas ūkio žemės valdos teritorijai tvarkyti. Tokiu turiniu parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektai gali būti svarbiu instrumentu reguliuojant valstybinį kaimiškųjų teritorijų tvarkymą ir žemės ūkio plėtrą.

Straipsnyje nagrinėjama žemės ūkio veiklai naudojamų teritorijų raida nenašių žemių savivaldybėse. Atliekant tyrimus pasirinktos savivaldybės, kuriose vidutinis žemės našumas įvertintas mažiau nei 37 našumo balais (t. y. dirvožemių ūkinė vertė įvertinta tiek pat, kiek vertinami smėlio ir žvyro dirvožemiai arba nuardyti dirvožemiai). Iš 52 šalies kaimiškųjų savivaldybių mažiau nei 37 balais įvertintos 18 savivaldybių žemės. Be to, tokio našumo žemės yra ir 18 kitų savivaldybių, 48 seniūnijose. Tyrimui pasirinkta 12 Rytų Lietuvos administracinių vienetų (Molėtų, Utenos, Zarasų, Ignalinos, Trakų, Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Varėnos, Laz dijų rajonai ir Elektrėnų bei Druskininkų savivaldybės) ir 5 Vakarų Lietuvos administraciniai vienetai (Šilutės, Šilalės, Telšių, Plungės rajonai ir Rietavo savivaldybė). Apie 32 % šalies agrarinių teritorijų dėl nenašių žemių turi mažiau palankias ūkininkavimo sąlygas nei kitos šalies vietovės. Jose deklaruojama tik 72 % statistinių žemės ūkio naudmenų ploto (likusiose vietovėse -87 %), vidutinis žemės sklypo dydis mažesnis 10-30 %, vidutinis ūkio dydis mažesnis apie 2 kartus, ploto vienete gaunama apie 40 % mažiau augalininkystės produkcijos. Raktažodžiai: nenaši žemė, žemės naudojimas, ūkis, žemės ūkio naudmenos ĮVADASLietuvos regionų skirtumai gana ryškūs, juos lemia gamtinių, socialinių ir ekonominių veiksnių, tra dicijų ir kt. įvairovė. Šie veiksniai turi tiesioginės arba netiesioginės įtakos derlingumui, darbo na šumui, pajamoms ir, galiausiai, gyvenimo kokybei konkrečiame regione. Regionuose, kuriuose mažėja pajamos iš žemės ūkio veiklos, būtina remti žemės ūkio veiklą, kartu siekiant apsaugoti aplinką ir iš saugoti pačias kaimo vietoves. Prie mažiau palankių ūkininkauti vietovių priskiriamos vietovės, kuriose dėl mažo žemės derlingumo žemės ūkio veikla yra nuostolinga ir kuriose kaimo gyventojų tankumas mažesnis už šalies vidurkį arba mažėja kaimo ben druomenių gyvybingumas.Sąvoka "Nenaši žemė" nėra apibrėžta Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose. Dažniausiai ši sąvoka siejama su žemės savybe išauginti augalininkystės produkciją. Augalijos produktyvumą lemia dirvo žemių genetinės grupės, jų granuliometrinė sudė tis, agrocheminės savybės, drėgmės kiekis. Įvairios granuliometrinės sudėties dirvožemiai pagal gauna mos žemės ūkio produkcijos kiekį skiriasi iki 4 kar tų. Augalininkystės produkcijos gaunama maždaug 1,5-2 kartus mažiau vidutiniškai ir smarkiai ero duotuose dirvožemiuose, nei erozijos nepaliestuo se plotuose. Normalaus įmirkimo dirvožemiuose daugelio žemės ūkio augalų produkcijos gaunama 1,3-1,5 karto daugiau, palyginti su glėjiškais, ir apie 2-3 kartus daugiau nei glėjiniuose (Vaičys, Mažvila, 2009).Norint pagerinti žemės išteklių naudojimo efek tyvumą ūkininkų ūkiuose tikslinga: transformuoti mažai našias pievas ir ganyklas į ariamąją žemę; plėtoti šieno gamybą daugiamečių žolių pasėliuose; tobulinti žemės ūkio augalų pasėlių struktūrą; au ginti labiau pelningus žemės ūkio augalus; taikyti racionalias sėjomainas; laikytis agrotechnikos reika lavimų; racio...

Straipsnyje nagrinėjamas žemės reformos laikotarpiu susikūrusių ūkių naudojamos žemės laukų išsidėstymo racionalumas. Pagrindinis tyrimų tikslas – išanalizuoti stambiųjų ūkių žemės valdų išsidėstymą ir nustatyti jų optimizavimo galimybes. Tyrimams pasirinktuose Jonavos rajono savivaldybės ūkiuose nustatyta, kad vidutinis atskirai dirbamo lauko plotas 14,9  ha, vidutinis atstumas iš ūkinės sodybos į laukus  –  4,35  km, žemės valdos sąskaidos koeficiento K2 reikšmės – nuo 2,64 iki 8,81 (vidutiniškai 3,62). Siekiant padidinti ūkių žemės valdų kompaktiškumą, siūloma rengti žemėtvarkos schemas, kuriose būtų projektuojamos žemės valdų perspektyvinės ribos, ir įstatymu įteisinti ūkio savininkui pirmumo teise įsigyti nuosavybėn šiose ribose esančius parduodamos žemės sklypus. Straipsnyje pateikiami ūkių žemės valdų ribų pertvarkymo pavyzdžiai ir skaičiavimai, pagrindžiantys galimą ūkių gamybos išlaidų ekonomiją sumažinus vidutinius atstumus į laukus. Parengtos metodinės rekomendacijos ūkių žemės valdų perspektyvinių ribų projektavimui šiems tikslams rengiamose žemėtvarkos schemose.

Straipsnyje nagrinėjamos Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013  m. programos įgyvendinimo pasekmės žemės ūkio paskirties žemės naudojimui. Pagrindinis tyrimų tikslas  –  išanalizuoti žemės ūkio naudmenų ploto pokyčius ir galimybes reguliuoti žemės ūkio raidą šalies regionuose. Analizės pagrindu nustatyti prognozuojami žemės ūkio naudmenų ploto, ūkio dydžio ir žemės ūkio gamybos specializacijos pokyčiai iki 2020  metų. Pateikti pasiūlymai teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis reguliuoti agrarinių teritorijų plėtrą šalies savivaldybėse taip, kad būtų išsaugotas ir padidintas našių žemės ūkio naudmenų plotas, o augalininkystės ir gyvulininkystės gamybos šakos būtų plėtojamos atsižvelgiant į tinkamiausią žemės ūkinių savybių panaudojimą. Padidinus žemės naudojimo efektyvumą ir teikiant Europos Sąjungos bei valstybės paramą, šalyje gali didėti deklaruojamų žemės ūkio naudmenų plotas (apie 5 %), vidutinis ūkio dydis (iki 29,5 ha), intensyviųjų kultūrų pasėlių plotas (11 % ir daugiau). Dėl racionalesnio daugiamečių žalienų naudojimo sutartinių galvijų skaičių šalyje galima padidinti 58 % ir daugiau.