The paper is aimed at investigating the semantic and pragmatic effects of the alternations between the Nominative and the Genitive cases in intransitive negated sentences in Lithuanian. Particular attention is paid to the uses of the Subject Genitive of Negation in constructions with verbs of perception. The use of Subject ɢᴇɴ.ɴᴇɢ in Lithuanian depends on the semantics of the predi-cate verb, on the perspective structure of the sentence, and on whether the sentence is existential or locative. In terms of meaning, the subjects marked Nominative are committed to exist, whereas the subjects marked Genitive carry no such commitment. In fact, in our proposal the use of Genitive case in negated intransitive sentences implicates a lack of existential commitment or, depending on the available contextual information, the non-existence of a subject referent in the location in question or in the world itself. These implicatures are cancellable and calculable, and display the properties of gen-eralised conversational implicatures of quantity. A proposal for mapping the scale of existential commitment onto the sentence types—locative sentences, conventional existential sentences and sentences of localised existence—is also laid out.

Populiariosios kultūros, kuriai priklauso ir šiuolaikinė žiniasklaida, tyrėjai pažymi, kad sakytinė žiniasklaidos kalba yra labiau orientuota ne į taisykles, o į funkciją ir kontekstą (Fiske 2008: 99). Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas žiniasklaidos kalbos artėjimas prie laisvosios vartosenos, bandoma atsikratyti oficialaus ir formalaus tono, keičiant jį gyvu, daugiafunkcišku, dinamišku, dažniausiai dialoginiu, spontanišku ir ekspresyviu kalbėjimu (Kristiansen 2003: 67;Tamaševičius 2009Tamaševičius , 2010Vaicekauskienė 2010Vaicekauskienė , 2011. Prieš leidžiantis į tolesnes diskusijas apie viešosios sakytinės kalbos paprastėjimą 1 (arba, kaip teigiama, prastėjimą) ir jo sąsajas su žurnalistų požiūriu į kalbą, tikslinga pasiaiškinti esamą sakytinės žiniasklaidos vartosenos padėtį.Darbuose, kuriuose vienaip ar kitaip nagrinėjama viešoji sakytinė kalba, pastebima, kad pokalbių ir diskusijų laidų vartosena artėja prie šnekamojo stiliaus ir neretai įgyja jo bruožų, padaugėja nenorminių lyčių, tarmybių, žargono vartojimo, įvairių formų trumpinimų, pertarų ir kitokių kalbinių vienetų, kurių prigimtį, kaip teigiama, sunku nusakyti (Dabašinskienė 2009: 109; Miliūnaitė 2006: 24). Vis dėlto toks bendro pobūdžio apibūdinimas, šio straipsnio autorės manymu, neatskleidžia stilistinės pokalbių laidų vartosenos įvairovės ir nesuteikia pakankamai duomenų tolesnėms išvadoms apie laidos pobūdžio, kartu ir adresato, įtaką sakytinei viešajai vartosenai. Tuo grindžiamas šio straipsnio aktualumas, kuriame, remiantis 2009-2010 m. atlikto kokybinio mikrosociolingvistinio sakytinės viešosios vartosenos tyrimo 2 rezultatų analize, siekiama išryškinti keletą publicistinių ir pramoginių laidų vartosenos skiriamųjų požymių.Tirta dviejų skirtingo pobūdžio pokalbių laidas (pramogines ir publicistines) vedančių, kalbinį pasirengimą turinčių žurnalistų kalbėsena pagal specialų metodą atrinktose jų vedamose TV pokalbių laidose. nagrinėti keturi kintamieji: vienaskaitinių kreipimosi formų vartosena (pragmatinis aspektas), gramatinių formų trumpinimas (morfologinis aspektas), pertarų vartosena (diskurso aspektas), šnekamajai kalbai būdingos leksikos vartosena (leksinis aspektas). Manyta, kad pramoginės laidos vedėjas turėtų kalbėti paprastesne kalba nei akademinei auditorijai skirtos ir visuomeninius klausimus nagrinėjančios publicisti-1 iš čia ir šiame straipsnyje vartojama sąvoka paprastoji kalba (angl. ordinary language) -mažiau oficiali, kasdienei vartosenai artimesnė bendrinė kalba (daugiau žr. Vaicekauskienė 2010(daugiau žr. Vaicekauskienė , 2011. apie viešosios sakytinės kalbos paprastėjimo polinkius yra rašęs ir Giedrius Tamaševičius (2009). 2 straipsnis parengtas pagal straipsnio autorės tyrimą (aleksandravičiūtė s. 2010: Sakytinės viešosios kalbos tyrimas: kalbinės elgsenos ir nuostatų santykis. bakalauro darbas, Vilniaus universitetas).

Juokai juokais: sakoma pereinant prie rimtos kalbos. Frazeologijos žodynas, 2001 susidaręs pirmą įspūdį iš pavadinimo, mūsų skaitytojas dabar veikiausiai galvoja apie imituojamą, negyvą sovietmečio viešąją erdvę su liaudžiai skirtu agitbrigadų humoru ir leidžiama doze satyros. ir, žinoma, apie planuotas pramogas pakeitusius mūsų dienų eterio projektus -šie, nors ir valdomi komercijos dėsnių, suteikia nepalyginamai daugiau vietos natūralumui ir emocijoms. skaitytojas teisus. bet tik iš dalies, nes juoko, kaip vieno iš autentiškiausių diskurso elementų, tyrimai atskleidžia didžiulę juoko aspektų, funkcijų, priežasčių ir koreliacijų įvairovę. Ją aprėpti -ne juokų darbas.Šio straipsnio objektas -juokas kaip viešosios erdvės bruožas ir kaitos rodiklis. būdamas paralingvistinis kalbinės komunikacijos elementas, juokas turi socialinę reikšmę ir gali būti sąmoningai ar nesąmoningai panaudojamas tam tikriems komunikaciniams tikslams. straipsnyje nagrinėjame pokalbio situacijas, kuriose esama juoko (angl. laughter-talk), t. y. tokį diskursą, kur dalyviai kalbėdami(esi) nusijuokia. Mūsų tikslas -atskleisti, kiek ir kaip juoktasi kalbant ir kalbantis TV bei radijuje per pastaruosius penkiasdešimt metų, ir per kalbines juoko funkcijas parodyti, kaip kito viešoji erdvė, komunikaciniai viešojo diskurso dalyvių tikslai ir įvaizdžiai.Tyrimo metodas -tekstyninė analizė, atlikta remiantis retrospektyviu sakytinės žiniasklaidos tekstynu 1 . Šiuo metu baigiamą rengti tekstyną sudaro per 60 val. išrašytų, su garsu ir vaizdu susietų dokumentinių žanrų televizijos ir radijo laidų, apimančių paskutinius penkis dešimtmečius (vaidybiniai žanrai, humoro šou į imtį netraukti). Laidos sąlygiškai sugrupuotos į tris laikotarpius -sovietmečio (1960-1987), pereinamąjį (1988-1992) ir dabartinį (1993-2011), ir išskirtos trys žanrų grupės -informacinės laidos, publicistiniai žurnalai, pokalbių laidos, nors iš esmės tekstyno laidas 1 Tekstynas parengtas vykdant projektą "Lietuvių kalba: idealai, ideologijos ir tapatybės lūžiai, 2010-2013" (vykdo Lietuvių kalbos institutas, vadovė Loreta Vaicekauskienė; remia Lietuvos mokslo taryba).

No abstract