After the reforms that took place in 1566 the Grand Duchy of Lithuania and the Union of Lublin began its new phase of life in 1569. During this phase The Chancellery of the Grand Duchy of Lithuania played an essential role. At the time the institution was comprised of Chancellor, Vice-Chancellor and its most important employees – clerks – people of average nobility that had a chance to show their knowledge working at a chancellery. Leon Sapiega was one of such people. While examining the works of other historians we can notice that L. Sapiega has a variety of biographies, but not including the clerical aspect, they can be considered to be a collection of chronological presentation of facts and not a comprehensive biography of a high-ranking official. Therefore, the purpose of this article is to answer the question of how L. Sapiega as a person influenced the development of the Chancery of the GDL. Institutions are usually represented by leaders and each leader leaves a footprint in the institution’s history. L. Sapiega was not an exeption as his office had undergone several stages of development.

Santrauka. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pagrindinė rašto kalba buvo rusėnų kalba. Tokia ji išliko iki 1697 m., kai valstybine kalba tapo lenkų kalba. Rusėniškasis greitraštis geriausiai yra išanalizuotas XVI a. Lietuvos Metrikos irSusiklosčius istorinėms aplinkybėms, rusėnų kalba tapo pagrindine rašto kalba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliai -LDK) kanceliarijoje. Iš pradžių tekstai buvo rašomi ustavo rašto tipu 1 . XIV-XV a. pradžioje iš ustavo pereinama į pusustavį, šis vyravo XV a. Didėjant rašto poreikiams, natūraliai susiformavo greitraštis, kuris atitiko kasdienius poreikius -greitai 1 Ustavas -tai kirilinis rašto tipas, tarsi pieštinių raidžių išdėliojimas nepaliekant tarpų tarp žodžių ir sakinių. Galiojo iki XIV a., tačiau bažnytinėje praktikoje išliko ir XV-XVII a. Plačiau žiūrėti: S. Pamerneckis, 2012, p. 13. ir sklandžiai sudaryti dokumentą. Pagrindiniai greitraščio požymiai: jungiamos raidės, tarp žodžių daromi tarpai, atsiranda skyrybos ženklai. XVI a. raidės labiau svyra į dešinę, atsiranda daugiau pačių raidžių variantų. Greitraštis formavosi iš pusustavio ir įsigalėjo LDK raštijoje paskutiniais XV a. dešimtmečiais. XVI a. greitraščiui dar nebūdingas ištisinis raidžių jungimas, paprastai jos rašomos nejungiant, išskyrus tam tikrus atvejus, tačiau tuo metu rašto braižas įgavo individualių bruožų, pagausėjo raidžių variantų. XVI a. gale-XVII a. pradžioje pasirodė vis daugiau raidžių va-

XVI a. pradžioje kylant rašytinei kultūrai, susidarė sąlygos tyčinėms ar netyčinėms raštų klastotėms atsirasti. Dar Pirmajame Lietuvos Statute už valdovo raštų klastojimą buvo numatyta mirties bausmė. Tačiau raštininkai, nebijodami gresiančios bausmės, vis tiek klastodavo dokumentus. Amžinin­kai, susidūrę su klastotėmis, turėdavo imtis dokumento ekspertizės. Ne visi falsifikatai amžininkų buvo išaiškinti ir atpažinti, todėl šiandien istorikai ir istorinių šaltinių leidėjai susiduria su falsifikatais. Pasitaiko atvejų, kai istorikas neatpažįsta, nepatikrina ar nepastebi falsifikato ir jis atsiduria įvairiuose leidiniuose kaip originalas. Kartais falsifikatas publikuojamas keletą kartų, o remiantis juo, istoriografijoje atsiranda faktinių klaidų. Vienas tokių falsifikato pavyzdžių – tai Aleksandro Jogailaičio 1506 m. kovo 22 d. privi­legija Onai Masalskienei ir trims jos sūnums. Šiame straipsnyje, pasitelkus pagalbinius istorijos mokslus, tikrinant istorinius faktus, aiškinamasi, ar ši privilegija gali būti falsifikatas.

No abstract