[straipsnis lietuvių kalba; santrauka ir reikšminiai žodžiai anglų kalba] Santrauka. Straipsnyje*, pasitelkus Čikagos sociologijos mokyklos moderniųjų miestų struktūros ir plėtros analizės idėjas, tiriama 1870–1914 m. Vilniaus miesto socioekologinė struktūra. Straipsnis pradedamas modernaus miesto struktūros sampratų Čikagos sociologijos mokyklos atstovų tyrimuose aptarimu. Toliau pristatomas modernaus miesto plėtrą analizuojantis E. Burgesso koncentrinis miesto modelis, kuris straipsnio antrojoje dalyje pritaikomas analizuojant 1870–1914 m. Vilniaus socioekologinę struktūrą. Tyrimo naujumą sudaro pasitelkta miesto ekologijos prieiga. Archyvuose ir istoriografijoje aptinkami duomenys apie modernėjančiam Vilniui būdingą populiacijos gausėjimą, didėjančią specializaciją, aštrėjančią konkurenciją dėl įtakos ir ribotos erdvės bei rezidencinius skirtumus, žvelgiant iš E. Burgesso koncentrinio miesto modelio perspektyvos, yra analizuojami kaip tarpusavyje susiję miesto ekosistemos dėmenys.

The scheme for the formation of the industrial zone of Vilnius is best supported by Homer Hoyt’s city development model (the sector theory). At the initial stage of industrialization of Vilnius, the industrial zone evolved along the most important transport arteries (the Vilnelė and the Neris rivers, the railway, closer to Kaunas and Kalvarija highways). They extended from south-eastern and southern part to the western part of the city and occupied the north-western and the northern parts of the city. Industrial buildings arranged in this way correspond to Hoyt’s second (transport and industrial) urban sector. Next to it there were residential zones of lower-class inhabitants in Naujamiestis, Šnipiškės, and Paupys; there was also a cone-shaped zone in the suburb of Lukiškės, in the section of Gedimino Avenue formed by Juozo Tumo-Vaižganto Street and Žvėryno Bridge, which was populated by the middle-class. Its manifestations can also be seen at the fringes of the suburbs of Šnipiškės and Paupys. Judging from the dominant industries, the environmental impact of industrial enterprises must have been felt in certain urban areas. Although all types of factories used the rivers for waste disposal and polluted them, the greatest environmental impact in Vilnius was caused by the companies processing leather and other raw materials of animal origin. They were most common in Vilnius, but their concentration in one district of the city (Lukiškės) formed a pollution zone along the river below the city and had no significant impact on the city itself. This is evidenced by the formation of middle-class neighbourhoods of rented houses and cottages in the section of Gedimino Avenue behind Tumo-Vaižganto Street, in TumoVaižganto Street and around it, and is a proof that the fourth zone (inhabited by skilled workers and higher-class civil servants and intellectuals) was forming. Due to close proximity of brickworks, leather processing factories, dyehouses, and other enterprises and residential buildings, the damage to the environment and human health caused by the factories must have been more severe in Šnipiškės. The factories of Paupys, which at that time were considered modern, best equipped, and of high sanitary norms, still polluted the water of the Vilnelė, which was the source of drinking water for the inhabitants further along the river, most of whom belonged to lower and middle classes. Šnipiškės were also a residential area with emerging neighbourhoods of low-income unskilled workers.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslo darbuotoja humanitarinių mokslų daktarė Universiteto g. 7, LT-01513, Vilnius El. paštas: aelita@fan.lt Straipsnyje 1 nagrinėjami Rusijos imperijos įstatymai, kurie reguliavo pirklių ekonominę veiklą, analizuojama pirk liams teikiamų privilegijų kaita ir 1800-1824 m. Vilniaus pirklių sluoksnio formavimasis, kai po trečiojo Lenkijos-Lie tuvos valstybės padalijimo 1795 m. Lietuvoje įsigaliojo Rusijos imperijos įstatymai. Jie pakeitė pirklių verslo galimy bes, kartu keitėsi Vilniaus pirklių sluoksnio sudėtis.This article reviews the legislations regulating economic activity of the merchants, analyses the changes of the benefits given to the merchants and the formation of Vilnius merchants' stratum in the years 1800-1824 after the third partition of PolishLithuanian Commonwealth in 1795, when the legislations of the Russian Empire came into effect in Lithuania. These legislations altered the business possibilities of the merchants, and the body of Vilnius merchants' stratum was changing along with them. ĮvadasApie pirklių sluoksnio ir buržuazijos formavimąsi XIX a. Lietuvoje yra rašę nedaug Lietuvos istorikų. Pramonės buržuazijos formavimąsi antrojoje XIX a. pusėje tyrė Antanas Tyla, pabrėždamas pirklių įtaką pramoninės gamybos plėtrai 2 . Tam tikri pirklių ekonominės veiklos ir jų išskirstymo gildijomis aspektai aptarti knygoje "Vilniaus miesto istorija" 3 . Lietuvos istorikų darbuose daugiau dėmesio skiriama pirklių žydų, kurie sudarė grupės daugumą, tyrimams. Jų ekonominės veiklos kontūrai XVIII a. pabaigoje -XX a. pradžioje daugmaž apibrėžti socialinių tyrimų kontekste. Pirmiausia aiškinami žydų bendruomenės socialinio gyvenimo ypatumai, jų integravimo į krikščioniškąją visuomenę ir žydų miestiečių statuso klausimai. Šiame kontekste paliečiama teisinė ir socialinė aplinka, kurioje formavosi pirklių grupė, akcentuojami žydų prekybininkų (kartu ir pirklių) veiklos teisiniai suvaržymai, galėję turėti neigiamų padarinių ekonomikai ir valstybės iždui 4 . Tamaros Bairašauskaitės straipsnyje aiškinamos teisinės ir socialinės sąlygos, kuriomis formavosi pirklių sluoksnis, tiriamas pirklių socialinis ir ekonominis vaidmuo, lyginama krikščionių ir judėjų pirklių socioekonominė situacija 5 . 1 Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos remiamą mokslininkų grupės iniciatyva parengtą projektą "Vilniaus pirkliai XIX amžiuje: teisinė situacija, veikla, socialinė tapatybė". Sutarties nr. MIP-070/2014. 2 TYLA, A. Lietuvos pramonės buržuazijos formavimosi XIX a. antrojoje pusėje klausimu, LTSR MAD, serija A, t. 2(9), 1960, p. 105-117. 3 JURGINIS, J.; MERKYS, V.; TAUTAVIČIUS, A. Vilniaus miesto istorija nuo seniausiųjų laikų iki Spalio revoliucijos. Vilnius, 1968, p. 201, 210-213. 4 ATAMUKAS, S. Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos. Vilnius, 1998; CIVINSKAS, R. Kauno žydų integracija į miestiečių luomą, Darbai ir dienos, t. 28, 2001, p. 51-66; CIVINSKAS, R. Žydų miestiečių luominis statusas ir jo kaita XIX a. viduryje, "Žydų klausimas" Lietuvoje XIX a. vi...

Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus pirklių – pasiturinčių miestiečių su mažiau ribotomis finansinėmis galimybėmis – buities organizavimo pokyčiai XIX a. antrojoje pusėje, susiję su naujų buitinių patogumų formų plitimu, būstų erdvės reorganizavimu.

Vilniaus pirkliai krikščionys 1795-1824 metais: skaičius ir asmeninė sudėtisA e l i tA A M B R U l e V i Č i Ū t Ė Klaipėdos universitetas, istorijos katedra, Herkaus Manto g. 84, Klaipėda lt-92294 El. paštas: aelita@fan.lt Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus krikščionių pirklių grupė 1795-1824 metais. Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m. Vilniaus pirklių krikščio-nių grupėje vyko svarūs pokyčiai: 1795-1824 m. krikščionių pirklių skaičius sumažėjo penkis kartus ir pasikeitė pirklių asmeninė sudėtis. Raktažodžiai: pirkliai, gildijos ĮvadasSocialinė luominės visuomenės struktūra sulaukė didžiulio humanitarinių mokslų susidomėjimo. Viena šių tyrimų kryptis -ekonominio elito tyrinėjimai -yra neatsiejama privilegijuotųjų socialinių sluoksnių kompleksinio tyrimo dalis. Ekonominio elito grupei priskirtini pirkliai užėmė vyraujančias pozicijas versle: steigė fabrikus, vertėsi prekyba ir finansine veikla, plėtė aptarnavimo sferą, kartu dalyvavo miestų valdyme, finansavo kultūrines ir steigė labdaros organizacijas. Nors visa tai turėjo didelę reikšmę socialiniam-ekonominiam gyvenimui, Lietuvos istoriografijoje XVIII a. pabaigos -XX a. pradžios pirklių grupės tyrimai tėra fragmentiški.Vilniaus pirklių skaičiaus pokyčiai, miestiečių asmeninė sudėtis XVII-XVIII a. išsamiau aptarti Agniaus Urbonavičiaus darbuose [43,44]. Jie leidžia susidaryti bendrą Vilniaus pirklių sudėties vaizdą XVIII a. pabaigoje, nurodo jų kilmės geografiją ir socialinę kilmę. Pirklių sluoksnio ir buržuazijos formavimosi klausimus XIX a. Lietuvoje kiek plačiau nagrinėjo nedaugelis Lietuvos istorikų. Pramonės buržuazijos formavimąsi XIX a. antrojoje pusėje tyrinėjęs Antanas Tyla pabrėžė pirklių vaidmenį plėtojant pramoninę gamybą [41]. Atskiri pirklių ekonominės veiklos ir jų pasiskirstymo gildijomis aspektai aptarti knygoje Vilniaus miesto istorija [37]. Tyrinėdami pirklius Lietuvos istorikai daugiau dėmesio skyrė žydams, sudariusiems šios grupės daugumą. Jų ekonominės veiklos kontūrai XVIII a. pabaigoje -XX a. pradžioje daugiau ar mažiau buvo apibrėžti socialinių tyrimų kontekste. Pirmiausia aiškinami žydų bendruomenės socialinio gyvenimo ypatumai, jų integravimo į krikščioniškąją visuomenę ir žydų miestiečių statuso klausimai. Šiame kontekste paliečiama teisinė ir socialinė aplinka, kurioje formavosi pirklių grupė, akcentuojami žydų prekybininkų (kartu ir pirklių) veiklos teisiniai suvaržymai, galėję turėti neigiamų pasekmių ekonomikai ir valstybės iždui [31,[34][35][36].Tuo tarpu pirkliai krikščionys Lietuvos istoriografijoje praktiškai netyrinėti. Ri mantas Vėbra, aptardamas lietuvių buržuazijos formavimosi ekonominį aspektą, pa grin di nį